Pro langą į dangų

Laiko pasukimas valanda man visada lyg koks ženklas. Laikas pamąstyti apie mirtį. Kuri visada su tavimi. Visus Šventus. Pagonybe alsuojančias Vėlines. Pasikalbėti su savo mirusiaisiais. Jų būrys per metus vėl išaugo. Gal ir ne taip dramatiškai, bet atgauta miego valanda pakeitė mano rašymo fiziką – vakaro vaizdą pro langą.

Ką tik rašant „Pro langą…“ į akis tvieksdavo tarp daugiaaukščių įstrigusi saulė. Žvilgsniu ir mintimis varydavau ją dingti už namo kampo, o dabar, jei ne blausiai stalo lempos apšviestas kaimyno langas priešais, nors į akį durk.

Vieta jūsų piktdžiugai: čia tau bausmė už tai, kad varei ant saulės. Mielas skaitytojau, prisipažink – ne vienam ir ne kartą taip esi išrėžęs. Dėl burnojimo, kai gal ir reikėjo. Ir dėl niekų korei Dievo bausmę ant savo artimo – kaimyno, giminės.

Bausmės šaukimasis įaugęs į mūsų kraują. Kartais atrodo, kad net nuoširdžiai Dievą tikintys žmonės adoruoja ne Aukščiausiąjį, o jo bausmę.

Truputį kas, šaukiamės Dievo ar bent valdžios rykštės. Kad uždraustų. Nubaustų. Atimtų. Duotų daugiau kalėjimo metų. O jei kokia rezonansinė žmogžudystė – jaunos gražios merginos, vaiko, – ir mirties bausmės: sušaudyčiau tokį. Penktas Dievo įsakymas mūsų širdyse ištirpsta taip pat lengvai kaip miesto kontūrai tamsoje už mano lango.

Rusijoje užaugęs imigrantas musulmonas nupjovė galvą savo mokytojui. Skaitėte turbūt ar bent girdėjote per TV žinias. Nužudė keršydamas mokytojui už tai, kad per pamoką rodė Mahometo karikatūras. Čečėnijos muftijus pasmerkė. Ne, ne žudiką. Auką. Mokytoją, nužudytą mokinio. Sakė, kad taip jam ir reikia. Tai esanti Dievo bausmė.

Tikėjimas yra duotybė. Tikėjimą turintis žmogus iš principo turėtų būti laimingesnis už tą, kuriam gyvenimas baigiasi su kapo duobe. Tikėjimas daro stebuklus. Pilkam mūsų gyvenimui suteikia spalvų ir viltį, kad žmogus gali šiek tiek daugiau nei tik drebėti dėl savo gyvasties.

Tikėjimas gimdo didvyrius. Be jų neįmanomos mūsų atminčių istorijos. Aušvice tėvas pranciškonas M.Kolbė sutiko mirti už kitą kalinį. Tapo lenkų ir vokiečių didvyriu. Po mirties. Bet kažkam ir tas vaikis, kuris nukirto savo mokytojui galvą, tapo didvyriu.

Kraupu vien tik palyginti. Tačiau kiek musulmonų tai nėra nei kraupu, nei Dievo įžeidimas. Neabejoju, kad ir ne vienas lietuvis, laikantis save krikščioniu, pasvarstė kaip ir tas Kadyrovo valdžios muftijus: nėra čia ko rodyti pranašo karikatūrų. Nerodyk ir neužsirausi.

Kažkada, kai danų karikatūristas K.Westergaardas paskelbė Mahometo karikatūras, dėl kurių parodymo edukacijos tikslais prancūzas mokytojas neteko galvos, dalyvavau TV laidoje su keliais garbiais intelektualais. Jie smerkė ne radikalų pradėtą dailininko medžioklę, o dailininką. Po „Charlie hebdomadaire“ redakcijos sušaudymo irgi kiek buvo sakančių, kad taip jiems ir reikia.

Kokiu žodžiu tai įvardyti? Mirties džiaugsmas? Kur žmogų veda mirties džiaugsmas, Dievo bausmės, apskritai meldimasis bausmei? Kaip išsaugoti kūrybos, tikėjimo ir apskritai gyvenimo laisvę, jei žmonių, panašių į Kadyrovo muftijų, kurie labiau nei Dievą tiki, kad bet koks valdžios, galios, tradicijos kvestionavimas ir pajuokimas yra vertas kuo didesnių baudų ir bausmių?

Kad atsakytume į šį nepasiduodantį lengvam išrišimui klausimą, mums teks pagalvoti, kad tikėjimas nelygu tikėjimui. Bet toliau? Atsiveria tokia tamsa, kad toji už mano lango gali pasirodyti kaip baltoji naktis.

Einu paieškoti žvakės. Uždegsiu už Visus Šventus. Ir visus nusidėjėlius. Iškėlusius sau bent vieną klausimą.