Pro langą į dangų

Lapkričio 13-oji, penktadienis, maždaug 13 val. Prisiekia Seimo narys toks ir toks. Tokia naujo Seimo pradžios data. Ar aš irgi tikiu prietarais? Ne. Niekada nesukau galvos perbėgus kelią juodai katei. Nesu stuksenęs į medį ar metęs druskos per petį, kad išvengčiau nesėkmės, o žaisdamas krepšinį mielai rinkdavausi 13-tą numerį.

Prietarus vertinu kaip silpno žmogaus nesilpną kūrinį, išspaustą iš silpnumo ir baimės akimirkos. Bet dabar, nors ir netikiu prietarais, rašydamas apie Seimo startą prietarų neišvengiau.

Gali kiek nori traukti per dantį prietaringą kaimyną, bet ir XXI a. yra vietos prietarams. Nebėra taip, kaip kokiam XIII a., kai žemaičių kariauna, kiškiui peršokus kelią, prietaringai grįždavo  nepasiekusi tikslo, bet nenustebčiau, jei ir koks Seimo narys šiandien po priesaikos slapta pastuksentų į stalo medį.

Gal ir ne šiaip A.Guoga staiga ėmė svarstyti, ar neatidavus jam mandato už ribos likusiam A.Skardžiui? Lošėjai yra smarkiai prietaringi. Kaip ir jūreiviai.

Net mūsų krepšinio žvaigždės, dvimetriniai ąžuolai, ir tie prieš rungtynes tai barzdos prietaringai nesiskuta, tai nagų nekarpo. Po apšilimo paskutinis iš aikštelės išeinantis žaidėjas stengiasi žūtbūt pataikyti į krepšį. Jei paskutinis metimas per apšilimą neįkris, tai nesiseks žaisti, praloši.

Prietaringų politikų irgi nors vežimu vežk. Vokietijos suvienytojas kancleris O. von Bismarckas bijojo penktadienio. JAV prezidento F.Roosevelto niekas prietaringu nelaikė, bet jei peržiūrėtume jo trijų kadencijų susitikimus, penktadieniais nerasime nė vieno bent kiek rimtesnio. Pragmatiškas, netgi ciniškas kardinolas Richelieu tikėjo magiška katės galia. Apie burtininkę L.Lolišvili, kuri tualetiniu popieriumi gydė prezidentą R.Paksą ir dar tuntą mūsų veikėjų, knyga parašyti prašosi.

Gal todėl ir 13-ta pensija Lietuvoj nepaėjo?

Mano bičiulis, filosofas A.Jokubaitis sako, kad Lietuvos valstybę prieš šimtą metų atkūrė prietaringi žmonės. Ir nesuprasi, šaiposi jis ar rimtai mintį audžia, pridurdamas, kad mūsų valstybė dėl nesibaigiančios modernizacijos atitrūko nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų, o noras panaikinti visus prietarus virto didžiausiu mūsų prietaru.

Prietarai yra maginio mąstymo reliktas. Bet ir vėl – kas, jei ne prietarai, atskleidžia mūsų baimes, nerimą, nesaugumą? Parodo tai, ko nenorim matyti? Dabarties politikoje tiek ir tokių vaizdų, kad net proto bokštai kartais pagauna save beldžiantį į medį.

Taip, bėdos politikoje kyla ne per kates, „ne tą koją“ ar „13-tą“ ir dar penktadienį. Per godumą ir ypač per pasikėlimą į puikybę. Politika yra kalbėjimo menas. Parlamentas kilo iš prancūziško žodžio parler – kalbėti. Tai ir dauguma politikų bėdų – per nevaldomą liežuvį.

Žmonės būtų linkę atleisti savo rinktiems politikams prastą darymą ir net visišką nedarymą, net akivaizdžias klaidas. Bet niekada – kalbėjimo iš aukšto.

Nepraeina rangymasis angimi nuo politinės atsakomybės už jarekus, keliukus ir melavimą. Arogantiškas kritikos atmetimas, kai, užuot prisipažinę, ką pridirbę, premjerai ir ministrai prapliumpa koneveikti kritikus, klijuoti jiems bjauriausias etiketes.

Naujo Seimo daugumai ir būsimai Ministrei Pirmininkei I.Šimonytei prieš akis iškils tas pats kalnas, kurį iki pat Everesto užaugino nueinanti valdžia ir premjeras.

Nuo to, kaip naujoji valdžia reaguos į kritiką, ar ras jėgų įveikti žmogišką silpnybę keršyti savo kritikams, tik ir priklausys jos sėkmė arba nesėkmė. Kurių pradžia bus datuota 13-ta diena, penktadieniu ir maždaug 13 valanda.