Pro langą į dangų

Kuo remiasi mūsų žinojimas? Mano paties žinojimas? Mokslo žiniomis? Skamba gražiai, viltingai. Bet juk absoliuti dauguma žmonių fizikos, chemijos ir biologijos vadovėlius kaip užvertė po abitūros egzaminų, taip daugiau ir nebeatsivertė. Gerai dar, jei nors mokykloje atsiversdavo kartais.

Pusės tautos gamtos mokslų žinios – „Klausimėlio“ laidos herojų atsakymų lygio. O gal mūsų žinojimas remiasi protingų knygų skaitymu? Sveiku protu? Bet ir vėl, o kiek čia tų skaitančių? Sveikas protas – irgi ne Žemės traukos dėsnis. Niekas jo formulės dar neišvedė, ir ačiū Dievui, todėl kiekvienas tą tik iš konteksto pagaunamą substanciją vis kitaip matuoja. Pagal savo (ne)sugedimo lygį. Štai V.Uspaskichas, kuris perša neva nuo koronės apsaugantį įkrautą vandenį po 36 eurus, irgi apie sveiką protą porina.

Šiandien sueina 474 metai, kai išspausdintas M.Mažvydo „Katekizmas“. Ne jubiliejus, bet pirmoji mūsų knyga vis tiek kelia virpulį. Bet ypač oda pašiurpsta, kai tą „imkit mane ir skaitykit“ pridedi prie kokio šių dienų analfabetizmo.

Skaitau pažįstamos, labai mielos vilnietės gydytojos pensininkės istoriją feisbuke, kaip ji per savo kasdienį pasivaikščiojimą Vilniaus centre suskaičiavusi 14 pimpianosių ir 10 išvis be kaukių. O labiausiai daktarę „apšvietė“ iš paskos ėjusio pimpianosio „epidemiologo“ žinojimas, kurį jis dėstė draugui su kauke:

–  Man tai draugas iš Amerikos parašė, kad jie jau sukūrė aparatą, peršvieti, ir ten nieko neranda!

–  O kaip su tuo nauju virusu iš Pietų Afrikos? – klausia kaukėtasis.

– Tai ne mutacija, tai atmaina, o kai supratau, kad tai baltymo atmaina, man viskas tapo aišku – tai daktarai sukūrė, nes kitaip tas virusas sugrius kaip kortų namelis, – atsako visažinis.

Štai toks tas masinis žinojimas: mano pusseserė (draugas) gyvena Londone, tai jai ten bendradarbė pasakė. Arba: internete tie patys mokslininkai rašė, ne visi, žinok, nupirkti.

Antikos filosofo Sokrato frazė „Aš žinau, kad aš nieko nežinau“ jaunystėje man skambėjo pretenzingai. Atrodė, maivosi. Negali taip būti, kad išminčius nieko nežino, kai aš štai kiek daug jau žinau.

Dabar štai svarstau, kad šita Sokrato mintimi rugsėjo 1-ąją reikėtų pradėti kiekvieną pirmą pamoką. Pradedant pirmokais, baigiant abiturientais.

Kuo žmogus mažiau žino, tuo labiau jam atrodo, kad žino viską. Pavojinga nuostata ne tik iš žinijos taško. Pasikėlimas į puikybę – mirtina nuodėmė. Ir priešingai, kuo žmogus daugiau žino, tuo jis kritiškiau vertina savo žinojimą, klausia mokslininkų, gydytojų nuomonės.

„Katekizmo“ gimtadienis primena, koks pavėluotas šis „gimimas“. Mindaugo Lietuva į Europos areną įžengė 300 m. atsilikusi nuo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Skandinavijos. Tos buvo 300 m. atsilikusios nuo Prancūzijos, Vokietijos žemių ir Italijos.

Vydamasi LDK lėkė kaip tikras Vytis. XVI a. pasivijom Vidurio Europą. Sumokėję didelę lėkimo kaip akis išdegus kainą – tautinės kultūros modelis nesirėmė lietuvių kalba.

Dėl maskolių okupacijos vytis teko dar du kartus. Bet juk ne todėl „pimpianosiai“ virusų reikalus šiandien „išmano“ geriau nei virusologai ir epidemiologai?

Žinoma, ne. Žinojimo dabar reikia tiek, kad net L. da Vinci smegenims būtų striuka, jei jis gyventų XXI a. Su klonavimu, genetika, kompiuterizacija žinojimas persikėlė į tokių ūkų lygį, kad net tik Seimo nendrių smegenys nebeatlaiko netikrumo atmosferos spaudimo.

Bet ir vėl – netikrumas yra neišvengiama žmogaus egzistencijos sąlyga. Verčianti mus sužinoti. Išsiaiškinti. Rasti kelią. Nemesti dėl takelio.