Pro langą į dangų

Prieš rašydamas visada užmetu akį į kalendorių. Gal koks jubiliejus, visų pamirštas, bet įdomus įvykis nutiko tądien, kai išeis laikraštis. Mėgstu istoriją. Gal kad studijavau, o gal šiaip esu priklausomas nuo datų ir skaičių. Datos ir skaičiai man sukuria tarpinių prasmių, be kurių žmogus turbūt nublūstų begalvodamas apie mirtį.

Šiandien ta diena, kai radau. Sukanka 760 metų, kai Pokarvių mūšyje Notangos sukilėlių vadas Herkus Mantas sumušė Kryžiuočių ordino riterius.

Ką žinom apie tą mūšį? Mirusios genties, nespėjusios tapti tauta ar gal tiksliau lietuvių tautos dalimi, ryškiausios pergalės jubiliejus.

Mūšis įvyko netoli Brandenburgo pilies, prie Prėskingos upės žiočių, du–trys kilometrai į pietryčius nuo Aismarių. Magistras Hartmundas Grumbachas bandė smogti Mantui iškart ir Notangoje, ir Semboje. Bet Mantas Pokarvių laukuose kryžiuočius užklupo netikėtai ir sumušė.

Išliko Brandenburgo pilies ir XIV a. I pusės bažnyčios griuvėsiai. Bet Brandenburgas dabar yra naujųjų okupantų Ušakovas, o Pokarviai – jų Novomoskovskojė. Niekas apie Mantą ir Notangos karius čia nežino ir žinoti nenori.

Ne ką daugiau apie riterį Mantą ir prūsus žinome mes. Kaip jie suprato pasaulį? Kaip rengėsi? Kokiuose namuose gyveno? Buvo labiau kraugeriški ar draugiški, prie apdirbamų laukų prisirišę vyrai? Kas riteriu ir krikščioniu išauklėtą Mantą, be kraujo ryšio, siejo su barbarais notangais?

Šį tą žinom iš Petro Dusburgiečio kronikos. Žinom, kad notangai po pergalės sumanė paaukoti dievams Magdeburgo miestietį Hirtzhalsą. Žinom, kad Mantas belaisvį pažinojo, gal jis net buvo jo draugas. Mantas du kartus išgelbsti Hirtzhalsą nuo mirties ugnyje. Bet kai trečią kartą burtai lėmė mirtį, Mantas nusileido.

Mantas buvo tikras riteris. Kas sutrukdė jam pasielgti riteriškai? Negi notangai buvo tokie prietaringi, kad net vadas buvo bejėgis ką nors pakeisti? Kaip Mantą paveikė tokia beprasmė žmogaus auka politikos vardan? Mes apie tai nieko nežinom.

Tik žinom, kad istoriją reikia rašyti tokią, kokia ji buvo. O kaip tai padaryti? Anų laikų šaltiniai mažai ką gali padėti atsakant į šituos svarbius žmogaus supratimui klausimus. Viskas priklauso nuo istoriko įgudimo skaityti šaltinius, bet dar labiau – nuo istoriko interpretacijų.

Pirmieji mūsų istorikai buvo romantikai. Dar ir dabar daugybė istorijos mylėtojų, net mokytojų romantizuoja Herkų Mantą, didžiuosius kunigaikščius, Lietuvą nuo jūrų iki jūrų.

Net baltų civilizaciją kai kas išgalvojo, kad tik būtume gražesni, tokie balti ir pūkuoti. Bet civilizacija be rašto XII–XIII a. Europoje yra tas pats, kas antivakserių kultūra XXI a. Romantizmas yra gražu poezijoje, teatre, galų gale meilėj, bet ne moksle.

Germanai irgi turi Herkaus Manto analogą – Arminijų, kuris 9 m. po Kristaus netoli Detmoldo sumušė tris romėnų legionus ir išlaisvino germanų cheruskų gentį iš romėnų valdžios.

Kaip vokiečių istorikai jį vertina? Pripažįsta tautos didvyriu, bet ir pasako, kad palyginti su romėnais germanai buvo barbarai, o Arminijus – žiaurus vadas.

Nereikia ir mums bijoti pasakyti tiesos – kokie buvom iš tikrųjų. Tik tada ir galėsim suprasti, ką esam pasiekę. Maždaug taip dar prieš ketvirtį amžiaus yra sakęs prof. E.Gudavičius. Pasak istoriko, nepasakę, kuo iš tikrųjų buvom, nesuprasim, kuo tapom.

Istorikas neturi teisės sekti romantiškų pasakėlių. Jo pareiga – pateikti tautai aukšto profesinio lygio mokslą, o ne pagrįsti paikų romantikų ir politikų ambicijas. Istorija – gyvenimo projekcija į praeitį. Ne ateitį.