Pro langą į dangų

Kažin ką pasakytų Pabaisko močiutė, klausia kažkas po kritiniu rašiniu apie Prezidentą. Silpnas šlovės spindulys su Prezidento traukimu per dantį trumpam ištraukia iš atminties po Prezidento rinkimų efektingai danguje šmėstelėjusią ir taip pat greit dingusią politikos kometą.

Sic transit gloria mundi. Taip praeina pasaulio šlovė. Kiek tokių šalutinių politikus lydinčių personažų, vietų ir atributų praskriejo pro mūsų akis per tuos 31 metus?

Pabaisko močiutė. Kokių 9–10 metų berniukas. Megztosios beretės. Šventas Kaušpėdas. Žmogus iš gatvės. Ubagų karalius. Agurkichas. Geras vajzdialis. Smailytės vila. Kava su Renata. Lietuvos teta. Mergaitė. Ir tas klausimas: ko nori Mergaitė? Karbauskio Greta. Karbauskio karvė. Skiepai iš abortų ir beždžionių liekanų. Viktoro prikrautas vanduo.

Šalutinis jų poveikis daugeliu atveju buvo stipresnis nei šalutinis skiepų nuo kovido poveikis, apie kurį dieną naktį dabar skalambija mano kolegos, televizijų, radijo ir portalų reporteriai.

Ar kas nors iš mūsiškių bent pabandė šitaip pavaryti apie šalutinius chemoterapijos poveikius? O juk jie nepalyginti baisesni. Žmogus nuplinka, praranda savo įprastą pavidalą, neretai ir miršta. Kaip ir tūkstančių kitų stiprių vaistų ir terapijų. Net ir tokio įprasto ibuprofeno, paracetamolio ar jau pamiršto rusiško citramono šalutinis poveikis ne viename lape vaistų dėželėje išguldomas. Tik kam įdomus tas šalutinis vaistų poveikis?

Šalutinio poveikio šlovė, kaip ir šalutinių, netgi pagrindinių politikos personažų šlovės staigūs pakilimai ir smigimai, nepasiduoda jokiai logikai.

Tadas Blinda per kelias kartas iš žemaičių gaudyto sumauto arkliavagio išvirto į su ponais kovojusį svieto lygintoją, apie kurį pastatyti du rimti net labai romantiški vaidybiniai filmai. Jauną Lietuvos demokratiją pamynusiam, net įsakymo ginti šalies laisvę nedavusiam ir pabėgusiam diktatoriui A.Smetonai Vilniuje bus pastatytas paminklas.

Svajonės apie šlovę būtų vertos vien gailesčio ir užuojautos kaip viena iš žmogiškosios kvailybės apraiškų, jei būtų įmanoma stebėti jas tik iš aukštumų, o ne pro paprastų mirtingųjų langus. Juo labiau prasigyvenam, daromės didesni vartotojai, juo nartesnė šlovės medžioklė.

Dar prieš kokį šimtmetį buvo įmanoma išsiskirti nebent iš to paties kaimo, gal valsčiaus kaimynų. Bet ir tai ne herojiškai, o buitiškai. Seniau liuteronai ant kapo statydavo kryžių su tokiu išskaičiavimu, kad anūkai dar galėtų atskirti, kur bočiaus ir babos kapai. Kokiems 70 metų, o paskui kam tai?

Dabar kapinėse taip varžosi akmuo, granitas, marmuras ir bronza, kad iš užrašų ant jų atrodo, jog net ir numirę mes iš paskutiniųjų laikomės įsikibę savo tariamos šlovės – generolas, profesorius, rašytojas, ministras, meras, žurnalistas. Vos iššokę iš įsčių jau rašėm ir divizijas vedėm į mūšį?

Pusė jų laikė save nepakeičiamais, o numirė ir buvo pusėtinai ar net puikiai pakeisti. Mums toks svarbus tas šlovės iliuziškumas, kad esam linkę nekreipti dėmesio į prieštarą tarp „garsus žmogus“ ir suvokimo, kad dauguma žmonių supratimo neturi, kas buvo ir kuo garsus tas kažkada šlovėje maudęsis veikėjas.

Kiek žmonių bepasakytų, kas buvo G.Vagnorius, A.Šleževičius ar M.Stankevičius? O juk jie drauge sudėjus 8 metus valdė šalį.

Šalutinių personažų – megztųjų berečių šlovė jau pergyveno savo amžininkų, dukart premjero G.Vagnoriaus ir premjero A.Šleževičiaus šlovę, o juk jie dar net labai gyvi. Kaip ir kokių 9–10 m. berniuko šalutinė šlovė turbūt pergyvens pagrindinį savo personažą.