Pro langą į dangų

Kas yra mūsų žinojimas? Apskritai žinios? Kaip jos pamatuojamos? Ar įmanoma išvis išmatuoti, kad tas ar kitas žmogus žino daug, o kitas – analfabetas? TV „Klausimėlio“  klounas, teisuolio snukeliu pezantis, kad Skandinavijos pusiasalis yra Australijoje.

Absoliučią daugumą egzaminų išlaikiau aukščiausiu įmanomu balu. Įskaitant Antikos istoriją, filosofiją, etiką ir estetiką, o paklaustumėte dabar, kada egzistavo Hetitų ar Asirijos karalystės, kuri dinastija II a. prieš Kristų valdė Kiniją ar kuris XVI a. šiogunas Japonijoje buvo galingiausias, ir pamatytumėte, kaip ištįstų mano veidas. O kažkada per egzaminus tas žinias bėriau kaip žirnius į sieną.

Ką prisimenu iš chemijos ir ypač fizikos, kurios uždavinių sprendimas man teikė malonumą ir kas iš esmės tik ir lėmė, kad likus savaitei iki abitūros egzaminų nebūčiau pašalintas iš Palangos vidurinės? Nebeišspręsčiau dabar ir uždavinuko, skirto trejetukininkams.

Dėstau universitete, kurio griežta sąlyga – egzaminas tik raštu. Ką aš, kaip dėstytojas, galiu nustatyti iš studentų keverzonių? Man būtų geriau, jei jie rašytų kompiuteriu. Bet kompe – internetas ir visos studentų žinios, tai jie, vargšai, ir keverzoja.

Skaitant tas keverzones apima egzistencinė neviltis. Turi vertinti ne žinias, ką kalbėti apie mąstymą, o studento apsukrumą ir konformizmą. Pilvakalbystę, prifarširuotą izmų, sociologijos blėnių ir kitokių akademinių šiukšlių.

Net jei universitetas leistų humanitarinių dalykų egzaminus žodžiu, kas man atrodo logiškiau, vargiai ir tada galėčiau teisingai įvertinti studentų žinias.

Viena vertus dėl to, kad neretai pačiam norisi prisipažinti studentams, kad aš pats nieko apie tai neraukiu ir net nežinau, ar būtina tai raukti. Kita vertus, net ir egzaminas žodžiu – labiau egzaminuojamojo laikysenos nei žinių patikrinimas.

Niekada nesu drebinęs kinkų dėl egzo. Eidavau perskaitęs storiausią iš esamų vadovėlių, užtikrintas – aš žinau. Bet žinojau ir tai, kad jei tik profesorius norėtų mane sukirsti, jam tereiktų pateikti seriją klausimų, ir mano žinios greit baigtųsi.

Profesorius nedarė su tais studentais, kurie rišliais sakiniais, neužsikirsdami vardijo datas ir pusėtinai citavo graikų klasikus. Jei būtų daręs, būtų užtrukęs kelias dienas. Todėl žinojau, kad reikia kalbėti užtikrintai. Nutilsi – akmeniu pavirsi. Išeina, kad puikiai įvertintos mano žinios – viso labo tik jaunatviškas mano pasitikėjimas ir įtikėjimas, kad aš žinau?

Prieš kelias savaites Viskonsino valstijos vaistininkas St.Brandenburgas specialiai sugadino 57 „Moderna“ skiepų ampules. Tokiam žygdarbiui garbusis vaistininkas ryžosi tvirtai žinodamas, kad vakcinos nuo koronaviruso neveikia, o neveikdamos dar ir kenkia, negana to, paskiepytuosius ta pačia proga dar ir sučipuoja, ko toks mokytas vyras negalėjo leisti.

Galiausiai teisme paaiškėjo, kad vaistininkas žino, jog Žemė yra plokščia, o dangus – visai ne dangus, o tik skydas, kurį surentė valdžia, kad neleistų žmonėms pamatyti Dievo.

St.Brandenburgas – ne koks violetinis Lobovas. Jis baigė gerą universitetą, o tai padaryti, kaip ir dirbti vaistininku, be gerų fizikos, matematikos ir chemijos žinių net techniškai nebūtų įmanoma. Ir še tau, boba, devintinės: dangus – ne dangus, o skydas, kurį surentė bedievė valdžia.

Bet Viskonsino teisėjui nepasirodė, kad St.Brandenburgas būtų koks mišugenas. Tai šio vyro atvejis – tik priminimas, koks ribotas yra mūsų žinojimas ir kaip dažnai mes savo žinojimą painiojame su įsitikinimu, kad kažką žinome.