Pro langą į dangų

Kiekvienas žmogus – jei tik ne išsigimėlis, kaip Lukašenka, ar banditas, kaip jo kaukėti opričnikai, – myli savo šalį. Žmonijos istorija ne tik karais ir technologijų revoliucijomis, bet ir patriotų, jaunų vyrų ir moterų, žuvusių ir gyvų palaidotų kalėjimuose už gentainių laisvę, netektimis rašyta.

Jeanne d‘Arc ir Maidano šimtinė, E.Pliaterytė ir J.Jasinskis, Z.Sierakowskis ir K.Kalinowskis, J.Lukša, V.Žemaitis, A.Ramanauskas-Vanagas ir R.Kalanta – ilgai ir laimingai galėję gyventi jauni žmonės. Jie žuvo. Ilgiems metams likdami tautų atminties paraštėse.

To demokratijoj gimęs logiškai galvojantis miesčionis ima nebesuprasti. O kokia prasmė susideginti kaip Kalantai, kai iki laisvės dar 18 metų? Kam priešintis blogiui? Gal geriau patylėti. Kad tik kas neatsitiktų. Kam reikėjo Sausio 13-ąją eiti prie TV bokšto? Galvoja logiškai mąstantieji.

Kaip gerai, kad buvo ir nelogiškai mąstančių.

Baltosios Rusios Koordinacinės tarybos narė S.Kolesnikova turėjo pasirinkimą – Lukašenkos kagėbistai ją būtų išmetę į Ukrainą. Kaip šunį, be teisės sugrįžti. Bet jauna graži moteris būtų laisva. O ji nusprendžia: liksiu! Suplėšo pasą ir pasirašo sau nuosprendį – ilgi kalėjimo metai.

Kad įrodytum, jog myli tėvynę, privalai skubiai suplėšyti savo valstybės pasą. Kuris iš mūsų galėtų taip? Pačiam pasirinkti kalėjimą režimo, kurį drąsiai galima vadinti paprastuoju fašizmu – su savo gestapu, SS ir žudikų zonderkomandomis.

Fašizmas – tik už kelių kilometrų nuo Vilniaus. O mūsų pusėj – teisiųjų šnypštimas: nesikiškim, būkim neutralūs. Gal tikrai?

Bet jei nesikišti, tai kodėl vis dar smerkiam Miuncheno suokalbį, kai É.Daladier ir N.Chamberlainas pardavė Hitleriui Čekoslovakiją? Kodėl piktinomės Vakarų demokratijų lyderiais, dudenusiais „tik netrukdykit M.Gorbačiovui“? Kodėl pamilom Islandijos tautą, kuri, nepaisydama nieko, pripažino Lietuvos laisvę?

Doras žmogus, juolab krikščionis, neturi teisės į neutralitetą gėrio ir blogio kovoje. Kad ir kaip tai būtų nenaudinga. Neutralitetas matant, kaip žudyti apmokyti opričnikai gatvėse daužo, grobia ir sadistiškai kankina moteris, paauglius, kurie nori tik vieno – sąžiningo balsų skaičiavimo per rinkimus, yra ir bus tik sandėris su Šėtonu. Tarnavimas Mamonai.

Ką mes galim? Klausia gudresnis nesikišimo šalininkas. Ką jam atsakyti?

Mes galim padaryti tą patį, ką islandai 1991 m. Mes net patys nesuprantame, kiek daug galim. Galim pasakyti, kad mušti beginklius žmones yra nedora. Galim nepirkti Astravo atominės elektros, o ne šunuodegiauti Lukašenkai, kaip mūsų energetikos ministras.

Galim nebeįsileisti Lukašenkos banditų į Lietuvą savaitgaliais apsipirkti ir pailsėti, ir tai turėtų būti ne tas juokingas 30-ies juodasis sąrašas, o Atviras sankcijų sąrašas, į kurį Lietuva kasdien įrašytų naujus „pasižymėjusius“ milicijos, KGB, OMON ir vykdomosios valdžios veikėjus.

Jie nebijo sankcijų? Dar ir kaip. Opričnikų orda gauna geras algas. Bet Lukašenkos diktatūroje nėra kur pinigų išleisti. Jie traukia į Vilnių. Baimė jiems ir šeimų nariams prarasti Šengeno vizas priverstų prilaikyti smurto arklius.

Tokios pozicijos reikia mums patiems, nes ar mes patys taip toli nuo paprastojo fašizmo? Ne geografiškai. 1992-ųjų minios išpuoliai prieš tuometę V.Landsbergio opoziciją, R.Pakso gerbėjų siautėjimai, Garliavos patvorio rengti susidorojimai su kitaminčiais ir konkretūs lavonai – švelnesni, bet to paties fašizmo gyvi pavyzdžiai.

Lietuvoje gal irgi neprošal iš naujo pažiūrėti M.Rommo filmą „Paprastasis fašizmas“?