Pro langą į dangų

Lietuvą pastaruoju metu pamėgo meškos ir ekonominiai migrantai. Ir meškos, ir ekonominiai migrantai peršoka, kitaip įveikia sieną su Baltarusija, kurios ilgis – 679 kilometrai. Meškų žmonės sutinka ir netoli Molėtų, ir net už Ukmergės. Ekonominiai migrantai kol kas gąsdina tik uogautojus aplink Kapčiamiestį.

Bet jei taip ir toliau, netrukus jų bus galima sutikti ir Karšuvos girioje, šalia Žygaičių ir dar toliau į vakarus.

Kažin kiek šiąnakt jų atvarys prie sienos Lukašenkos opričnikai ir sukomanduos: „Ten Lietuva, o dabar bėgte marš“? Penkiasdešimt, šimtą? Prie tų 1400, kurie jau užkimšo Pabradės pabėgėlių centrą, buvo apgyvendinti be mokinių likusiose pasienio mokyklose ir kariuomenės palapinėse.

Stalino politrukai bravūriškai girdavosi, kad sovietai fašistą kepurėmis užmėtys. Stalinistas Lukašenka, panašu, nusprendė Lietuvą užmėtyti ekonominiais migrantais iš Irako ir Afrikos.

Kaip žinome iš istorijos, rusams kepurėmis fašistų užmėtyti nepavyko. Užmėtė milijonais savo žmonių lavonų. Kaip pavyks Lukašenkai, vienas gerasis Dievas težino.

Bet jau dabar aišku, kad Lukašenka užmėtė – visiškai užtildė tuos mūsų išminčius, kurie ES kilus pabėgėlių krizei ir Lietuvai prisiėmus prievolę priimti 1000 pabėgėlių iš tų, kurie užplūdo Graikiją ir Italiją, šaukė „tegu jie ten sau su ta Merkel ir turi, prie ko čia mes?“

Pasirodo, esam prie to paties. Tik dabar jau graikai ir italai su kanclere Merkel gali rodyti į mus špygomis ir gudriai klausinėti, prie ko čia jie. O jei taip kas naktį tęsis iki Kalėdų? Paskui ir iki Velykų? Visos uždarytos šalies mokyklos prisipildys arabiško klegesio.

Kol pasienio rajonų merai šaukia gvoltu, o tolimesnių savivaldybių vyrai aniems kartoja seną gražų „prie ko čia mes?“, išminčiai riksmais stato sieną su Baltarusija. Kažkas net apskaičiavo, kiek vyrų, darbų vykdytojų ir cemento reikia, kad per parą iškiltų 100 m ilgio mūras.

Bandau įjungti vaizduotę, bet išmeta „error“. Kokios sienos jiems reikia? Tokios kaip Berlyno siena? Bet juk net ir ją bėgliai įveikdavo. Būtų įveikę tą mūrą milijonai, jei Rytų Vokietiją valdę komunistai nebūtų įsakę nušauti kiekvieną, kuris bandys pabėgti į laisvę.

Meškoms siena su Baltarusija taptų neįveikiama kliūtimi. Bet nei mūras, nei modernesnė Izraelio pavyzdžio siena nuo Lukašenkos varomų ir mėtomų migrantų neapsaugos. Su žmogumi jau taip – yra siena, rasis ir kopėčios.

Jei į bėglius nebus šaudoma, siena nepadės. Tai kam Lietuvai ta brangi siena? Pinigų nebėra kur dėti? Juk Lietuva nesiruošia šaudyti žmonių, kuriuos jau ir taip nuskriaudė likimas.

Bet kažką daryti tai reikia.

Didysis tautų kraustymasis II–IV a. po Kristaus prisidėjo prie Romos imperijos griūties. Be jo Europoje nebūtų vokiečių, prancūzų, vengrų. Žmonės visada judėjo paskui maisto šaltinius, juda ir judės. Bendrąja prasme visi mes esam pabėgėliai. Mūsų protėviai prie Nemuno, Neries ir Jūros kažkada taip pat atėjo tik todėl, kad čia buvo daugiau maisto nei ten, iš kur jie išėjo.

Su nerimu skaičiuodami plūstančius pabėgėlius galėtume ir pasidžiaugti, kad Lietuva jau tampa vieta, į kurią žmonės bėga, o ne iš kurios bėgama, kaip ką tik dūsavom.

Puiki proga, bet neramu kažkaip? Džiaugsmas ašaka stringa? Prisipažinsiu – ir man kaip ašaka. Pasiguodžiu, kad Lukašenką pergyvensim. Bet čia pat pagaunu, kad migrantai – jau amžina mūsų problema. Lietuva tapo turtinga.

Kol buvom vargšai, naiviai manėm, kad užteks praturtėti ir tada ilgai ir laimingai gyvensim. Vargšams – vienos problemos, turtingiems – kitos.