Pro langą į dangų

Suomijos moterų žurnalas įdėjo premjerės S.Marin nuotrauką. Su klasikiniu švarku, po kuriuo nieko – nei bliuzelės, netgi liemenėlės. Šiaip suomiai yra atsileidę. Išmušti juos iš vėžių neįmanoma. Bet net Suomijoje kilo audra. Ką ji sau leidžia? Kaukė senamadiškesni suomiai. Ko čia kabinėjatės? Neliko skolingi liberalai.

Žiūrėdamas pro langą į rudenėjantį dangų svarstau: o kaip būtų pas mus? Po poros dienų gali taip atsitikti, kad valdžią ims trys protingos, į dirbantį žmogų, o ne į tinginį ir kriuksių ant krosnies orientuotos moterys. Nė vienai jų žavesio neatimsi.

Lietuvos premjeras – be penkių minučių moteris. Tik antroji per visą istoriją. Kaip lietuviai reaguotų į tokią nuotrauką, kaip Suomijos premjerės, tarkim, „Žmonių“ žurnale?

Gerai jau gerai, kaip aš pats reaguočiau? Klausiu savęs ir apsidžiaugiu, kad beveik nesusimąstydamas atsakau: nesmerkčiau. Bet ar nesikabinėtų kiti? O jei kabinėtųsi, tai kodėl? Kodėl premjerė XXI a. negali nusifotografuoti tik su švarku, jei šalia kitų šalių prezidentai vyrai pozuoja nuogu torsu ir jų nesmerkia net užpelkėjusi Rusijos tauta?

Milijono eurų vertas klausimas. Prie politikų kabinėjamės ir tada, kai reikia ir kai nereikia. Politikai spraudžiami ir patys mielai spraudžiasi į aprangos kodus. Kad tik mums įtiktų ir patiktų. Politikas turi rodyti pavyzdį. Nes taip reikia. Nes kitaip šiukštu.

Bet keičiasi ne tik technologijos – aprangos kodas taip pat. Atsiverskit istorijos vadovėlį. Vasario 16-osios signatarai po Akto pasirašymo – it klonai. Sunkūs, juodi kostiumai, iškrakmolyti balti marškiniai, bemaž vienodi juodi kaklaraiščiai. Išsiskiria tik keli kiek šviesesni kostiumai ir  kunigų apykaklės, dar J.Basanavičiaus pilkšvi marškiniai.

Kovo 11-osios signatarai bendros nuotraukos neturi. Bet iš gausių reporterių nuotraukų ir filmuotos TV medžiagos aiškiai matyti, kad pasaulis pasikeitė: vieni su tamsiais, kiti su šviesiais ar mėlynais kostiumais. Baltais, languotais ir neaiškiais švarkais.

Prisipažinsiu: pasirašydamas Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktą kostiumo neturėjau. Išvis. Vilkėjau baltą švarką ir juodus „Rifle“ džinsus. Mea culpa, mea maxima culpa.

Didžiosios Britanijos premjero B.Johnsono šukuosena ir atlapas kaklas serą W.Churchillį, apie kurį Johnsonas, iki tapdamas premjeru, parašė fantastišką knygą, priverstų įjungti sarkastišką liežuvį. Bet Johnsonas valdo, ir britai kažkaip su jo aprangos beprotybe susitaikė.

Turbūt esmė ne kaip būsimoji mūsų premjerė atrodys, ar ji pozuos su bliuzele po švarku, ar be. Svarbiau, kaip išmintingai ji valdys, ar neties sau keliukų po blato kaip Skvernelis, ar rūpinsis valstybe, ar tik savo šeima.

Siaubas? Sodoma ir Gomora?

Tik nepasikelkite į puikybę. Popiežius Pranciškus trečiadienį pareiškė, kad ir homoseksualai turi teisę į šeimą: „Jie – Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas dėl to neturi būti nelaimingas“.

Taigi, ponios ir ponai, gali taip būti, kad jau dabar Romos katalikų bažnyčios galva yra per sprindį liberalesnis už V.Čmilytę-Nielsen, A.Armonaitę ir I.Šimonytę drauge sudėjus. Atiduosim anafemai patį popiežių?

Bet mes esame žmonės. O žmonės – kaip žmonės. Jie, kaip neskubėdamas svarstė velnias Volandas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“, visada visur yra daugmaž tokie pat – visi pinigus mėgsta. Kaip turbūt ir paplepėti, apšnekėti.

Visų mūsų išrinktųjų dalia – būti apšnekamiems. O drauge – tai jų misija – ir vesti minias į ateitį. Net tada, kai ta minia bando užsispirti kaip asilai. Po audros visada stoja giedra.