Įsiamžino Tauragės statybose

Prasidėjus statybų bumui, kai apribojimams statyti dideli, kyla daug neaiškumų, konfliktų. Juos sprendžiant neretai arbitru tenka pabūti Tauragės apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo specialistui Vincentui Paulauskui. Tauragės rajono statybose jis yra palikęs žymius pėdsakus, be to, kad dirba teritorijų planavimo specialistu, yra vadovavęs Tauragės rajono vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos skyriui, buvo rajono architektas.
Nuo tremties išgelbėjo gaisras Pernai vasarą aiškinantis apie plynuose laukuose netoli Tauragės dygstančias statybas teko prašyti V.Paulausko pagalbos. Išsiaiškinome, kad miesto tipo statybos maždaug 20 arų sklypeliuose vykdomos po ūkininkų ūkių kūrimo priedanga, nes kol nepatvirtintas rajono bendrasis planas, individualios statybos labai ribojamos. Jis sielojosi, kad tokios chaotiškos statybos turės skaudžios įtakos ateityje, kai į tas vietas „ateis” miestas. Važinėjant po Tauragės kaimiškąją seniūniją Vincentas pasuko į Šakių kaimą, nors ten nebuvo jokių statybų. Vincentui parūpo, kad žmonės kėsinasi į kadaise jo senelio Vinco Stonio sodintus medžius.Tada išgirdau Paulauskų šeimos gyvenimo nuotrupą. Priartėjus frontui vokiečiai Vincento tėvelius ir senelius, kaip ir jų kaimynus, išvijo iš namų. Visi, susikrovę mantą į vežimus, važiavo link Kunigiškių. Stoniai su dukra, žentu ir mažu anūkėliu Vincuku netoli buvo nuvažiavę, kai užsiliepsnojo jų sodyba. Vincuko tėvui Stanislovui Paulauskui tuomet buvo labai skaudu, kad jie visi liko be pastogės, buvo sunaikintas jo rankomis pastatytas laimę jam lėmęs gyvenamasis namas. Mat statydamas namą ūkininkams Stoniams Stanislovas susipažino su vienintele jų dukra Bronislava, kuri netrukus tapo viso jo gyvenimo palydove.Bet Vincentui įstrigę ir tėvo pokario metais pasakyti žodžiai, kad tam vokiečiui, kuris sudegino jo statytus namus, padėkotų ir butelį šnapso pastatytų. Mat tėvas buvo įsitikinęs, kad tokiu būdu žmonos tėvai, jis su žmona ir sūneliu, po gaisro išsikraustę į  miestą, išvengė tremties į Sibirą. Mat buvo „buožės” – turėjo sodybą, 30 hektarų žemės. Į Sibirą buvo ištremti kukliau gyvenę trys Stanislovo Paulausko broliai ir dvi seserys. Tėvas buvo pavyzdysVincentas pasakoja, kad tėvas jam visuomet buvo pavyzdys. Dėl jo, savamokslio statybų vadovo, ir specialybę pasirinko – tuometiniame Kauno politechnikos institute studijavo pramoninę ir civilinę statybą, nors mama norėjo, kad sūnus būtų medikas. – Labai gerbiau tėvą, kuris, netekęs motinos, nuo dvylikos metų pats savimi rūpinosi. Be namiškių žinios iš namų pasiėmė tėvo dviratį, pagalvę ir išvažiavo į Tauragę pas Ramanauską į statybininkus mokytis, – pasakojo Vincentas.Tėvas bėgliui atleido, trejus metus savo vyriausiojo sūnaus mokytojui nedidelį atlyginimą mokėjo. Pasibaigus sutartam laikui gizelis tapo statybų meistro dešiniąja ranka, kartu su Ramanausku dešimt metų dirbo. Pradžioje važinėjo senutėliu „harlėjumi”, vėliau, užsidirbęs pinigų Kaliningrado srities statybose, įsigijo „moskvičių”, „Pobedą”. Abu tėvai dešimt metų triūsė už Nemuno, sūnų auginti buvo patikėję seneliams Onai ir Vincui Stoniams. Vincentas mena, kad kas dvi savaites namo grįžęs tėvas pirmiausiai eidavo į mokyklą pasikalbėti su klasės auklėtoja.- Tėvas man stengėsi įskiepyti, kad mokytojų žodis – šventas. Tik baigęs mokyklą sužinojau, kad jis buvo prašęs, jog mane kietai laikytų kūno kultūros mokytojas Alfonsas Steponaitis, kuris buvo tarsi antrasis tėvas, – mena Vincentas. Vincento vaikystė ir paauglystė prabėgo sename, per karą bombos apgadintame, tėvo iš žydų nupirktame ir suremontuotame name Vytauto gatvėje. Jame gyvena iš Anglijos grįžęs Vincento ir Janinos Paulauskų sūnus Gytis su žmona Danute ir sūneliu Aidu. Vincentas džiaugiasi, kad bent viena atžala arti tėvų, nes duktė Auksė su vyru Jurgenu ir sūneliu Leonu gyvena Vokietijoje. Seneliui smagu, kad anūkas Aidas auga ten, kur prabėgo paties Vincento vaikystė. Tik dabar viskas kitaip. Anuomet aplinkinių namų vaikai daug laiko praleisdavo parke. Vincentas sako: – Buvome „parkiniai‘. Nūnai „parkiniai” kitokie – ne judrūs, žavūs vaikai ir paaugliai, o mėlynanosiai, todėl kitiems žmonėms užsukti ten nemalonu.Tauragė – svarbiausias miestasNorėdamas pradžiuginti tėvus baigęs aukštąją mokyklą Vincentas grįžo į Tauragę. Abu su tėvu rūpinosi Tauragės statybomis. Darbų vykdytojas Stanislovas Paulauskas rajone statė švietimo objektus, Vincentas ėmė vadovauti rajono vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyriui, vėliau buvo rajono architektas, dirbo Keramikos gamykloje, rūpinosi poilsiaviečių Zelenogradske, Minijos kaime, Juodkrantėje statybomis. Šių metų sausį V.Paulauskas atšventė šešiasdešimtpenkmetį. Daugiau kaip keturiasdešimt metų šalia jo – žmona Janina, Švietimo skyriaus vyr. specialistė. Ji – taip pat tauragiškė, jos tėvas Juozas Remeikis – irgi statybininkas. Vincas ir Janina buvo klasės draugai, mokėsi 1-ojoje vidurinėje mokykloje, draugauti pradėjo devintoje klasėje.- Tuomet tarp paauglių nebuvo tokių artimų santykių, kaip dabar. Kol mokėmės vidurinėje, nueidavome kartu į kiną. Paskui aš mokiausi Kaune, ji – Vilniuje. Kartais susitikdavome šiuose miestuose, bet dažniausiai – grįžę į Tauragę. Susituokėme ketvirtame kurse, – jaunystės diena mena Vincentas. Miesto planas – šventas dalykasVincentui dirbant vadovaujantį darbą, susijusį su statybomis, Tauragė augo ir plėtėsi. Po Nepriklausomybės atkūrimo plėtra sustojo. Dabar statybos vėl atsigauna, bet statomi tik individualūs namai, pertvarkomi gamybiniai pastatai. Mieste pradėtas ir baigtas tik vienas daugiabutis. Individualiai statybai stokojama sklypų, jie brangūs, todėl miestas „lipa” per savo ribas.Trūkstant sklypų statyboms ir jiems brangstant kėsinamasi į kitoms reikmėms numatytas teritorijas. Vincentas sako, kad neretai tam pataikauja valdininkai. Blogas pavyzdys – Žalgirių turgelyje, kur buvo numatyta statyti visuomeninius objektus, Taryba leido dalyti sklypus individualioms statyboms. Tačiau galutinis tikslas buvo kitoks – sudaryti galimybes šioje vietoje atsirasti prekybos centrui, todėl Taryba vėl turėjo keisti žemės paskirtį. Jei taip norėjosi to prekybos centro, žemės sklypą buvo galima parduoti aukcione – įsitikinęs V.Paulauskas.Vincentas džiaugiasi, kad tokio varianto nepavyko įgyvendinti Dariaus ir Girėno gatvės turgelyje – pirma pakeisti žemės paskirtį ir išdalyti sklypus individualioms statyboms, vėliau atkeisti tą paskirtį į buvusią, kad būtų galima statyti prekybos centrą. V.Paulauskui užteko principingumo duoti neigiamą įvertinimą dėl individualių namų statybos miesto vandenvietės teritorijoje, nors grupė politikų ir verslininkų buvo padarę nemažai žygių – šioje vietoje įsigijo seną pastatą, užsakė detalųjį planą. Architektų sąjungos narys V.Paulauskas sako, jog miestų generaliniai planai kuriami tam, kad jų būtų laikomasi, keičiami tik esant būtinam reikalui, tenkinant miesto bendruomenės poreikius, o ne asmeninius norus. Tačiau savo vaidmens šioje istorijoje jis nesureikšmina, nes sulaukė apskrities viršininkės Irenos Ričkuvienės palaikymo. Belskis ir bus atidarytaDaugiau kaip keturiasdešimt metų rūpindamasis Tauragės statybomis V.Paulauskas aiškiai mato miesto bėdas. Sako, kad jei ir toliau nieko nebus daroma plečiant ir pertvarkant Tauragės gatvių tinklą, jas greitai visiškai užkimš transportas. Aplinkkelio galime tikėtis maždaug 2015 metais, o dėl to kylančias problemas reikia spęsti dabar. Nors prieš daugelį metų miesto generaliniame plane buvo numatyta nuo Tremtinių kelio iki Dariaus ir Girėno gatvės tiesti Naująją gatvę, jos nėra iki šiol. Per daugelį metų neįrengta nė viena nauja gatvė. Pratęsus Naująją gatvę iki Šilalės gatvės, Pramonės gatvę – iki Tilžės plento didelė dalis transporto aplenktų miesto centrą, būtų sukurtas mažasis apvažiavimas. Jis numatytas miesto ir rajono bendruosiuose planuose, kurie baigiami derinti, netrukus juos turėtų tvirtinti rajono Taryba. Reikia ieškoti lėšų naujų gatvių statybai, jų galima gauti ir iš Europos Sąjungos.Pasak V.Paulausko, būtina gerinti tauragiškių gyvenimo kokybę. Visų pirma tvarkyti daugiabučių kiemus, įvažiavimus į juos. Pasirūpinti, kad vaikams ir suaugusiems netrūktų vietų poilsiui gamtoje, sporto ir žaidimo aikštelių. Būtina sutvarkyti Dievo dovaną – per miestą tekančios Jūros pakrantes.Senas tauragiškis mieste daug ką naujo norėtų matyti kitaip, nors visų projektų kūrimas ir įgyvendinimas susijęs su nemažomis lėšomis. Tačiau Vincentas sako:- Ieškok ir rasi, belskis ir bus atidaryta.