Ko verta dabartinė koalicija?

Konfliktas tarp konservatorių ir liberalcentristų pasiekė apogėjų. Ministro R.Palaičio principinė pozicija tampa ne tik jo vadovaujamos žinybos reikalas, bet jau valdančiosios koalicijos išlikimo problema.
Konservatorių lyderių noras valdyti situaciją FNTT ir neleisti keisti ar šalinti šios įstaigos vadovų be jų sutikimo tampa tiesiog įtartinas. Tas įtartinumas didėja, kada taip ir lieka neaišku, kodėl A.Kubilus ar I.Degutienė siekia grąžinti šiuos valdininkus į jų ankstesnius postus. Argumentai, kuriuos mes išgirdome viešojoje erdvėje, tokie: šie valdininkai per ilgą savo tarnybos laiką yra parodę save kaip rimti ir rizikingas bylas tyrę asmenys. Jų darbo istorijoje yra ne viena sudėtinga ir svarbi byla, kurias jie išnarpliojo ar padėjo išnarplioti, todėl keliamas klausimas, kodėl jie atleisti, juos reikia grąžinti atgal. Bet už senus darbus jie gavo apdovanojimus, jiems suteikti aukšti laipsniai. Juk nieks neatima iš jų praeities nuopelnų. Jei remsimės tokia logika, tai tada visą gyvenimą gerai vairavęs vairuotojas, dabar padaręs avariją, neturi būti nušalinamas nuo darbo, nes anksčiau jis buvo geras vairuotojas? Esmė ta, kad šiandien šie FNTT vadovai neteko ministro ir Prezidentės pasitikėjimo. To pakanka, kad ministras padarytų sprendimą. Tačiau konservatorių siekis matyti FNTT vadovybėje tik tuos, kuriuos jie mano esančius tinkamus, gali būti visai ne kažkokių procedūrinių principų gynimas, o paprastas siekis parodyti, kas koalicijoje yra šeimininkas. Kita vertus, toks žingsnis savotiškai ryškina A.Kubiliaus asmenybę ir leidžia viešųjų ryšių lygmenyje jam pasirodyti ne kaip paskui įvykius bei Seimo ir Prezidentės sprendimus einantį politiką, o kaip ryžtingą Premjerą, kuris veda partiją į pergales ir nesibijo rizikuoti bei parodyti kitiems politikams, ko jie verti. Taigi šiandieninė koalicija tėra konservatorių ir dar neapsisprendusių liberalsąjūdiečių tandemas, kur liberalcentristai tampa blogi vien tik todėl, kad nenusileidžia konservatoriams. Turėti savo principus koalicijoje su TS-LKD pavojinga. Bet A.Čapliko nuosekli ir ryžtinga savo ministro gynyba bei aiškus kalbėjimas neleidžia konservatoriams nurimti, ir todėl šiandien mes turime ne valdančiąją daugumą, o pernelyg skandalizuotą A.Kubiliaus bandymą įspausti situaciją į savo vertybių bei prioritetų rėmus. Nemanau, kad tokia koalicija turi kažkokią prasmę. Esu tikras, kad kuo ilgiau ši koalicija liks (bent formaliai) valdančiąja dauguma, tuo sudėtingiau ir liūdniau atrodys konservatorių lyderių padėtis net pačioje partijoje. Todėl Liberalų ir centro sąjunga privalėtų žengti ryžtingą žingsnį ir užbaigti šią konservatorišką komediją, išeidami iš nelygaus ir nesąžiningo aljanso. Tai nuramintų situaciją ir sudarytų galimybes Seimui atrasti laikinąją išeitį iki rudens rinkimų. Kitu atveju mes visi murkdysimės konservatorių sukeltame triukšme.