Saviapgaulė

Kai pasaulį drebina sveiku protu sunkiai suvokiami ir prognozuojami įvykiai Ukrainoje, neramu ir mūsų šalies piliečiams. Matyt, norint nuraminti rajono gyventojus, „Tauragės kurjeryje“ atspausdintas pokalbis su rajono civilinės saugos specialistu Mindaugu Mikutavičiumi. Tą pokalbį apibūdinčiau taip: teiginys ir patarimas.

Teiginys: rajonas galimai ekstremaliai situacijai pasiruošęs, nes turi pakankamai sirenų ir kitų informavimo priemonių. Patarimas: niekur bėgti nereikia, nes rajonas slėptuvių neturi, o sovietinių nebėra arba nebetinkamos naudoti. Tiesiog sėdėti prie radijo ir laukti tolimesnių nurodymų.

Ši situacija man priminė seną, kai dar dirbau kitame rajone kariniu vadovu, anekdotą apie civilinę gynybą: „Ką reikia daryti, jei prasideda atominis karas?“ – „Susisupti į baltą paklodę ir šliaužti į kapines“.

Vasario mėnesį kitame rajono laikraštyje buvo pasirodžiusi linksmesnė žinia: Tauragės rajone yra net 35 kolektyvinės apsaugos pastatai ir juose apsaugą gali gauti daugiau kaip 17 tūkstančių tauragiškių. Kadangi tai ne užslaptinti objektai, pasidomėjau jais. Pasirodo, tai mokyklų, darželių ir dar kai kurių visuomeninių pastatų sąrašas. Nereikia nė specialaus išprusimo, jog suprastum, kad Martyno Mažvydo progimnazijoje, Pagramančio mokykloje ar dar kituose pastatuose, kur nėra net techninės paskirties rūsių, galima gauti nakvynę, bet ne sveikatos ar gyvybės apsaugą. Radiacinio užkrato atveju (tarkim, Astravo atominės elektrinės avarija) šiek tiek žinių turintis žmogus savo butą per 2–3 valandas paruoš kaip keleriopai saugesnę vietą nei mokykla ar kitas daržinės tipo pastatas. O tas žinias ir privalo suteikti civilinė sauga. Apšaudymo ar bombardavimo metu (Ukrainos atvejis) tokie „kolektyvinės apsaugos pastatai“ virs ne kuo kitu, o kolektyviniais kapais.

Be abejonės, yra ir keletas pastatų, kurie tinka žmonių apsaugai. Vienas jų yra savivaldybėje, kur  „tais senais laikais“ buvo įrengtas rajono vadovavimo punktas ypatingajam laikotarpiui. Spėju, jog ten ir yra Mikutavičiaus minimas mygtukas, kurį paspaudus išgirsime signalą, kad laikas ieškoti baltų paklodžių. Manyčiau, kad vienintelis to sąrašo objektas, labiau atitinkantis kolektyvinės apsaugos sąvoką, yra Tauragės „Aušros“ progimnazija, kur statybos metu po mokyklos dalimi, turinčia tik vieną aukštą, buvo beveik pilnai įrengta projektinė (apie 500 kv. m) priešradiacinė priedanga: tualetai, rūbinės, ventiliacinė kamera su dviem galingais ventiliatoriais, oro įsiurbimo šachtos-avariniai išėjimai. Beje, šią priešradiacinę priedangą (ne kaip slėptuvę nuo bombų) nesunkiai galima išplėsti iki 2000 kv. metrų, nes po visa mokykla yra techniniai rūsiai.

Rusija neslepia, kad Ukraina nėra jos paskutinis tikslas. Kitas – Baltijos šalys, ir Rusija sieks jas sugrąžinti į 1997 metų politinį statusą. Pasaulio galingieji, prognozuodami krizės aštrėjimą, neatmeta net III pasaulinio karo galimybės. Gal vertėtų ir mums liautis apgaudinėti save mistinėmis saugos priemonėmis, gal merui ir ponams rajono tarybos nariams vertėtų liautis svaigti 5000 sėdimųjų vietų sporto arenoje ir tuos dešimtis milijonų panaudoti iš tiesų žmonių saugai? Juk, neduok Dieve, sporto arenos lavonams nereikalingos.

Parengė Edvardas Kochas