Manau, kad ir jums kyla klausimų

Iš karto prisipažįstu, kad man nekilo jokių abejonių dėl pasiskiepijimo nuo COVID-19: kai tik atėjo laikas, iš karto taip ir padariau, kaip ir visi mano šeimos nariai, tarp jų ir 92-ejų metų mama. Iš pradžių viena doze, po to ir antra.

Dariau tai daug nemąstydamas, nes dar vaikystėje buvau prisiskaitęs knygų apie pasaulines epidemijas, apie skiepų atsiradimą, juos sukūrusius mokslininkus. Jokių sąmokslo teorijų neįžvelgiau ir dabar neįžvelgiu. Tų, kurie nesiskiepija, nevadinu negražiais vardais, bet esu įsitikinęs, kad jie trukdo bendram tikslui pasiekti. Mano protingiems ir mąstantiems giliau, analizuojantiems situaciją draugams iškyla aibė klausimų. Galgi po šio rašinio atsiras kompetentingas žmogus, medikas, mokslininkas, kuris į visus šiuos klausimus pateiks atsakymus kur nors viešai. Dabar gi dažniau skaitome, ypač internetinėje erdvėje, įvairių šarlatanų paistalus, girdime įvairias sąmokslo teorijas, o tvirtų, konkrečių pasisakymų pasigendame.

Apie COVID-19 ligos tyrimus ir testus

Atsiranda nemažai žmonių, kurie sirgo, bet besimptome forma, nieko nejausdami, tik apie tai sužinodavo atlikę testą. Bet ar iš tikrųjų jie sirgo? Juk kiekvienas tyrimas nėra šimtu procentų tikslus, gali būti, kad tokie žmonės net nesirgo, o tiesiog klaidingas testo rezultatas? Atlikus kraujo tyrimą tokiam žmogui, jei nėra antikūnų, viskas aišku – nėra simptomų, nėra ir ligos. Bet būna ir atvirkštinių atvejų, kai žmogus jaučia simptomus, būdingus COVID-19, o tyrimo rezultatas neigiamas. Praėjus keletui savaičių ir atlikus lgG antikūnų tyrimą, randamas teigiamas rezultatas, tai reiškia, kad žmogus turi imunitetą ir sirgo Covid, nors testo rezultatas buvo neigiamas.

Ar persirgęs turi skiepytis? Kodėl?

Persirgus COVID-19 infekcija, žmogaus kraujyje susiformuoja lgG antikūnai. Jie kraujyje atsiranda maždaug po 14–21 dienos nuo infekcijos patekimo į organizmą kaip imuninis atsakas į ligą. Pasaulio sveikatos organizacija turi nustačiusi vertes, nuo kokio kiekio lgG antikūnų, randamų kraujyje, rezultatas yra neigiamas arba teigiamas, t.y. ar organizmas turi imunitetą, ar ne prieš COVID-19. JAV buvo atliktas tyrimas, stebėta per 3000 medikų. Pusė jų buvo persirgę COVID-19, kita pusė paskiepyti vakcina nuo šios ligos. Per pusę metų stebėjimo tarp šių grupių narių susirgimo atvejų neaptikta. Kyla klausimas – ar persirgęs žmogus turi skiepytis vakcina nuo COVID-19 ir kodėl? Kodėl kalbama, kad po sirgimo imunitetas susiformuoja tik pusei metų, o po vakcinavimo apie terminus nekalbama? Vienos vakcinos užtenka vienos dozės, kitos reikia dviejų. Dabar jau   pradedama kalbėti kad gal reiktų trečios… O gal čia svarbesnis vakcinos gamintojų interesas?

Ar natūraliu būdu susidaręs imunitetas prastesnis negu įgytas po vakcinacijos?

Kodėl prieš vakcinuojant netikrinamas žmogaus jų kraujyje esantis lgG antikūnų kiekis, gal žmogus jau turi imunitetą? Neoficialiai kalbant su gydytojais, jie pataria – jeigu žmogus persirgo COVID-19 liga ir jam yra susiformavęs imunitetas, kraujyje randamas teigiamas lgG antikūnų kiekis, – nesiskiepyti, skiepijimąsi atidėti vėlesniam laikui, kai antikūnų kiekis bus mažas, nes kitu atveju tai gali būti pavojinga sveikatai.

Kodėl po vakcinacijos netikrinama, ar žmogui susidarė imunitetas?

Gamintojai teigia, kad vakcinos efektyvumas yra nuo 90 iki 95 procentų, gal net mažesnis. Išeitų, kad iš šimto paskiepytųjų dešimčiai žmonių gali nesusiformuoti imunitetas. Tie žmonės gali susirgti, platinti ligą turėdami galimybių pasą, kai kitas žmogus, persirgęs šia liga ir turėdamas imunitetą, gali to paso ir visai negauti, nes gal persirgo daugiau kaip prieš pusmetį, gal sirgimo metu nesikreipė į gydytoją ar neatliko tyrimo, o tik pasveikęs, po dviejų savaičių, savo iniciatyva atliko antikūnų tyrimą ir rezultatas buvo teigiamas. Kodėl nėra plačiau aptariamas lgG antikūnų tyrimas? Ar šito tyrimo teigiamas rezultatas nėra įrodymas, kad žmogus persirgo COVID-19 ir turi imunitetą? Kodėl jis negali gauti galimybių paso? O gal Sveikatos apsaugos ministerija turėtų uždrausti laboratorijoms šitą tyrimą kaip niekinį atlikti? Kodėl primygtinai, o gal net prievartos būdu tokiems žmonėms, turintiems lgG antikūnų, siūloma vakcinuotis abiem dozėmis? Gal pakaktų ir vienos dozės, atsižvelgiant į antikūnų kiekį kraujyje? Kodėl visą laiką kalbama tik apie pasiskiepijusius žmones, o didžiulė persirgusių žmonių grupė nustumiama į šoną? Gal jau bandoma Lietuvoje sukurti žmonių kastas? Ar yra tvirtų įrodymų, kad žmogus persirgęs ir turėdamas lgG antikūnų, gali sirgti ir užkrėsti kitus? O gal yra tik didžiulis noras kuo daugiau panaudoti vakcinų, taip visų mūsų pinigais paremiant vakcinų gamintojus?

Tai štai kokie klausimai kyla mano mąstantiems bičiuliams, o ypač verslininkui ir literatui Vidui Riepšui, kurio mintis ir iškilusius klausimus čia ir perteikiau. Galiu tik papildyti, kad kvailų klausimų nebūna. Tokie gali būti atsakymai.