Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Istorijos pradžia labai paprasta, tiesiog kasdieniška. T.Ivanausko gatvėje yra tokia garažų bendrija „Ratas“, o už jos teritorijos ribos dar keli nedideli savarankiškai besitvarkantys garažų blokai. Joks lietaus drenažas ten nebuvo net reikalingas, nes tiek polaidžio, tiek lietaus vanduo natūraliu nuolydžiu nubėgdavo į parkelį prie karių kapinių, kurio smėlėtas gruntas sugerdavo bet kokius vandens kiekius. Bet štai viename tų blokų įsikūrė nedidelės autoremonto dirbtuvės ir grupelė jaunų žmonių nutarė duoną užsidirbti savo prakaitu.
Sutikime, tikrai nemalonu, kai, tik žengęs pro duris, pataikai į purvyną ir noras susitvarkyti aplinką yra natūralus. Garažų bendrijos pirmininkas J.Maroščikas, matydamas, kad daroma kažkas ne taip, nuėjo su vyrais pasikalbėti, bet buvo pasiųstas, liaudiškai tariant, trijų raidžių adresu. Pirmininkas tokio adreso nerado, todėl nuėjo į savivaldybę turėdamas paprastą tikslą: darbai turi būti atliekami laikantis reikalingos technologijos. Ir taip 2017 metais paprasto griovelio užpylimas tebėra rimta problema 2021 metais. Prirašinėtos krūvos popierių, sušauktas ne vienas kelių žinybų pasitarimas, bendrijos pirmininko numinti savivaldybės slenksčiai, keli skatikai virto dešimtimis tūkstančių eurų ir etc.
Jei vyrukai neblogai nusimano automobilių remonto reikaluose, tai su skysčių fizika jiems prastai, nes nesupranta, kad vanduo – tai ne Azijos pabėgėliai ir užtvaromis jo nesulaikysi, jis kils tol, kol persilies per užtvaros viršų. Užpylė prataką – atsirado balos, o vanduo ir toliau tekėjo. Paaukštino kiemą vienoje pusėje – atsirado ežerėlis kitoje vietoje. 2019 metais jau ir fotografijų spaudoje atsirado, o valdžia antri metai intensyviai sprendė, kam priklauso ši teritorija: verslui ar savivaldybei ir kas privalo ja rūpintis. Kadangi vyrukai užsiima ne karosų auginimu, bet automobilių remontu ir ežerai ar tvenkiniai jiems nereikalingi, tai kol savivaldybės išminčiai sprendė, kam priklauso ši teritorija, problemą išsprendė operatyviai ir radikaliai: neprašydami nei leidimų, nei projektų, atsivežė kiek reikia skaldos bei žvyro ir nusitiesė normalų privažiavimą. Tik bėda, kad vėl užmiršo tą pačią vandens savybę ir kaimynus paliko dangaus malonei. Laimė, dangus jiems kol kas maloningas, nes kelinti metai iš eilės gana sausoki, išnyko beveik visos pelkės laukuose ir miškuose. Kai normaliai palyja, tenka paieškoti, kaip geriau pasiekti savo valdą, labiau palyja – apsemtas pėsčiųjų praėjimas ir galvok apie guminius, bet garažus kol kas (iki lietingų metų) žmonės randa sausus.
Prireikė daugiau kaip dvejų metų, kol savivaldybė išsiaiškino, kad verslo žmonėms nuosavybės teise priklauso nepilni trys arai (297 kv. metrai) teritorijos, o likusi dalis (0,7 ha) – savivaldybei ir 2019 metų rugpjūčio pradžioje pavedama UAB „Tauragės vandenys“ parengti projektą lietaus drenažui nuvesti į šulinį prie karių kapinių. Kadangi reikia išrausti kiek ilgesnę kaip 200 metrų tranšėją, projektui parengti prireikė visų devynių mėnesių ir darbai įvertinti maždaug 18 000 eurų. Tada bendrijos pirmininkas kviečiamas į savivaldybę ir ko ne su pasitenkinimu aiškinama, kad savivaldybė tokių pinigų neturi ir reikės laukti Veterinarijos gatvės rekonstrukcijos. Tada ir bus įjungta į miesto tinklą bendrijos lietaus kanalizacija. T.y. po šventos Nikdės (supraskit, niekada). Šioje situacijoje akcentuotinas vienas įdomus momentas. Gyvenime egzistuoja rašytinė ir nerašytinė taisyklės: jei kas ką ir prikiaulina, tas privalo ir iškuopti. Pabandykite, gerbiamieji, iškasti ne savoje žemėje griovį ar išversti prie merijos šiukšles. Kaipmat įsitikinsite taisyklės egzistavimu, kaip įsitikino tarybos narys B., pasikapstęs Šešuvies pakrantėje. Net šernai, parauslioję miesto parkelius, gauna į kupras šratų užtaisą. Tik šiuo atveju yra atbulai: prikiaulino vieni, o tvarkyti ruošiamasi (ar apsimetama) už mokesčių mokėtojų lėšas.
Rašau, darau pauzę ir mąstau: gal per 30 nepriklausomybės metų Seimo gudruoliai iš tiesų prikūrė tiek įstatymų, kad surišo rankas darbštuoliams? Čia nepaprastai tiks labai panaši istorijėlė. Šią vasarą Gedimino g. 27-ame name užsikimšo lietaus kanalizacija. Ir prasidėjo… Kas tvarkys: butų ūkis ar „Tauragės vandenys“? Stumdo vieni kitiems vieną savaitę, antrą, trečią, o vandenėlis net menkiausiam lietučiui krapnojant teškena į rūsius. Įsiutęs rašau internetinį laišką savivaldybės administracijos direktorei G.Rakauskienei (savo gėdai, ne visai mandagų). Po dviejų valandų gaunu atsakymą ir jau po kiemą sukinėjasi butų ūkio simuliantai bei vandentiekio specai. Dvi dienas tarškėjo kanalizacijos šulinių dangčiai, bet gyvenam dabar sausai. Gal, sakau, galėtų meras pasimokyti iš pirmus metus savivaldybėje dirbančios moters, kaip spręsti gyventojų problemas? Kabinetai juk tame pačiame aukšte.
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį bendrija vėl kreipiasi į merą (rašto registracija 2020.09.04. Nr16-2579). Praslenka LR viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nustatytas 20 dienų terminas. Atsakymo, kad ir formalaus, nėra. Praslenka mėnuo, pusmetis, metai – tyla. Kažkaip neramu tapo – gal virusas savivaldybę išpjovė? Ir šių metų rugsėjo 14 dieną bendrijos pirmininkas keliauja savivaldybėn. Nieko, randa visus vietoje, registruoja raštą pakartotinai ir net pasikalba su meru. Įsitikina – sveikas. Įsitikina ir tuo, kad tame kabinete ryškūs posakio „šunys loja, bet karavanas keliauja toliau“ kontūrai. Juk ir po pakartotinės rašto registracijos, ir mero pažado jau praėjo 21 diena (rašau spalio 5-ąją), o nuo pirmosios – 387 dienos. Atsakymo nėr kaip nėr. Nelabai seniai straipsnelyje „Nemarioji šmėkla“ mero klausiau, kur jis išmoko komunistinių valdymo metodų. Įsitikinau, kad mokinys jau aplenkė mokytojus. Joks sovietinis biurokratas nebūtų drįsęs ignoruoti bendrijos, vienijančios 274 gyventojus, interesų ir nesiskaityti su įstatymais, nes paprasčiausiai būtų netekęs pareigų. Galų gale tokie veiksmai – tai tiesiog spjūvis į tuos bendrijos narius, kurie rinkimuose balsavo už „jauną, perspektyvų tauragiškį“. Kadangi meras renkamas ne iki gyvos galvos, reikia manyti, kad bendrijos nariai žinos, kaip balsuoti kituose rinkimuose, ir net patars artimiesiems bei draugams nedaryti tokios klaidos.
Tuo rašinį būtų galima ir baigti, jei ne keletas smulkmenų. 2017 metais, J.Maroščikui tik pradėjus minti savivaldybės slenkstį, atsirado toliaregių, kurie išpranašavo nulinį rezultatą, nes bendrijos kaimynai įgiję savivaldybėje rimtą užtarėją (tuo laiku ponas Kaminskas ir apsireiškė Tauragėje mero Mičiulio patarėjo pavidalu). 2019 metais, vos tik autoremontininkams pradėjus vežti žvyrą, nuvykau pas tuometinį miesto seniūną V.Žilių: „Seniūne, bus velniavos. Važiuojam į vietą. Pagirk, kad nelaukia malonės iš valdžios, o patys tvarkosi, ir patark, galų gale pareikalauk, kad paklotų vamzdį“. Seniūnas, išgirdęs, kur reikės važiuoti, vos žegnotis nepradėjo: „ Ne, ne… Jūs rašykit tiesiai merui. Jei paves, tada spręsiu“. Todėl savo rašinį baigsiu labai mandagiu klausimu:
Mere, ar tik ne Jūs ir esate tas magas, pelę pavertęs drambliu?
Edvardas KOCHAS
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone.
