Kiek gyvuoja viltys arba tarp sapno ir tikrovės

Prieš 25 metus Lietuva buvo panaši į pavasario gyvastimi alsuojančią, gaivia žaluma ir gausybe žiedų pasidabinusią lanką. Toji gaivi žaluma – šviesios žmonių viltys, o žiedai – tomis viltimis spindinčios žmonių akys. Šiandienos žvilgsniu visa tai prilygsta gražiam sapnui, kuriame buvome susirinkę prie bendro stalo. Susirinkę visi, visi vienodai laukiami, priimti, vertinami ir gerbiami.
Deja, iš žaliuojančios lankos beliko sausros išdegintas plotas su nužydėjusių žolynų stagarais. Gražus sapnas pavirto košmaru: užstalėje liko tik būrelis keistų, su kiaulių akimis žmogystų, kurios pasivadino elitu, garsiai čepsėdamos rijo viską, kas buvo ant bendrojo stalo, o visa likusi buvusių bendrastalių dauguma, kad netrukdytų ėdrūnams, buvo pavadinta runkeliais ir išgrūsta toli už tvartelio.Ne šiandien, ne vakar ar užvakar vilties, orumo vietą užėmė nerimas, netikrumas, nusivylimas. Kadaise švytėjusios žmonių akys dabar išblėso, veiduose atsispindi rūpestis, gatvėje dažniausiai sutinkamas žmogus – pavargęs pensininkas, savo tėvynei tapęs našta, svetimu, atstumtuoju. Milijonas stipriausiųjų, darbingiausiųjų, nenorėjusių sutikti su tėvynėje jiems skirta runkelio padėtimi, pavargusių nuo beteisiškumo, nuo vietinių darbdavių nežaboto godumo krautis sau pelnus mokant atlyginimą vokeliuose ar minimumą už 12–14 valandų per parą. Jie pasirinko laisvę – laisvę pabėgti iš Lietuvos. Dabar kuria savo ateitį, gyvena, augina  vaikelius Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje ir kitur. Visi mūsų „ekscelencijos“, „gerbiamieji“, tituluotieji, dangstydami savo juodus darbus banaliais pagraudenimais apie Sąjūdį ir laimę būti ne Lietuvos, o Europos piliečiais, nenori suprasti, kokias ašarų, skausmo, netekčių, prarastų vaikų, sugriuvusių šeimų, vargo, pažeminimo pragarus reikėjo pereiti, kad šie lietuviai išsivaduotų nuo beteisio runkelio etiketės ir atgautų žmogaus orumą.Nustebę, sutrikę, žiūrime į visas gyvenimo sritis apėmusį chaosą, ginčijamės ir klausinėjame vienas kito: kodėl yra taip, kas kaltas, kada visa tai baigsis?Kadaise prie sapne regėto stalo sėdėję kartu su visais, vėliau pavirtę košmaro plėšriais rajūnais, o šiandien jau tapę betoniniais paminklais, lemena valdiškas banalybes Sąjūdžio 25  metinių proga. Lemena be jausmo, atsainiai, jau nieko negirdėdami ir nieko nematydami – kaip tikri betoniniai luitai, kurių betoninės ausys ir akys priklijuotos ne tam, kad girdėtų ir matytų, o tik dėl vaizdo.Mūsų visų bendrą supratimą, viltis ir lūkesčius kaip neišvengiamą būtinybę anuomet apibendrino ir labai tiksliai išdėstė Sąjūdžio moralinis autoritetas filosofinės poezijos milžinas Justinas Marcinkevičius. Šis prakilnus tautos vyras labai tiksliai įvardijo mūsų viltis ir išgrynino, kam kiekvienas privalome susitelkti dėl geresnės ateities ir džiaugsmingesnio gyvenimo. Geresnio gyvenimo visiems, o ne sau ir išrinktųjų pulkeliui. Poetas kalbėjo ir rašė:„ŽMOGUS, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums“.Šiandien klausiu savęs, ar sulaukėme tiesos ir teisingumo? Ar apsaugotas žmogaus gyvenimas, darbas, ar apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora? Atsakymas aiškus ir labai skaudus. O juk tai buvo mūsų visų vilčių viltis. Kiek ji gyveno? Kada, kur ir kas ją nužudė?Budelių buvo daug, jie keitėsi vienas po kito, ir, užsiėmę valdžios sostus, naikino tautos viltį ir tikėjimą šviesesne diena. Naikino savo valdžios dantimis planingai, apgalvotai – po kąsnelį, po trupinėlį. Prisiminkime: prezidentinės šlepetės, „užlūžtantys“ rinkimų kompiuteriai, dvidienis referendumas dėl ES už prasto alaus butelį ar saują pigių skalbimo miltelių, nesibaigiančios nebaudžiamos milijardinės mūsų „išrinktųjų“ brutalios aferos, savanaudiškai parceliuojami gelmių turtai, su didžiausiu užsispyrimu naikinamas šeimos, motinos, motinystės, tėvo, tėvystės išskirtinumas ir šventumas, nuvertinta garbė, teisingumas, sąžiningumas, nežabota korupcija, nupirkti įstatymai, iškreipta rinkimų sistema, praraja tarp turtingųjų ir eilinių žmonių daugumos, eilinio žmogaus nuvertinimas…ir taip be galo. Visų šių nesibaigiančių niekšybių sumanytojai ir vykdytojai dabar jau vaizduoja esą nekalti betoniniai paminklai. Atstumiančiai atrodo, kai net Sąjūdžio jubiliejaus proga šios statulos lipa į tribūnas ir nustebusio veršiuko akimis bei nuostaba duoda suprasti, jog mes visi kalti, kad Lietuva pirmauja Europoje savižudybėmis, emigracija, nuskurdimu, tačiau neišdrįsta pasakyti, kas dėl to kalčiausi.  O jau Senajame Testamente randame:  „Jei valdovas klausosi melo, visi jo pareigūnai taps nedori“ Pat.29, 12 Aišku, kalta ir tauta, kad taikstėsi su antikonstituciniais įstatymais, su valdžios savivaliavimu, neišėjo į gatves ir nenušlavė  tautinių aferistų.„GAMTA, kurioje esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas“, – toliau kalbėjo iškilusis poetas. Tuomet negalėjome net įsivaizduoti, kad Sąjūdžio 25 metų sukaktuves Lietuvos Prezidentė, Ministras pirmininkas, Aplinkos apsaugos ministras, 74 Seimo nariai  pažymės Dievo kūrinijos išniekinimu, nes įstatymu leido visiems laikams nepataisomai apnuodyti žemės gelmes, pavojun pastatyti aukso vertės turtą – mūsų vandenis, apnuodyti orą, gyvūniją ir augmeniją, pasmerkti ateities kartas ligoms ir mirčiai. Tai padaryta nusispjaunant į Žemaitijos bendruomenių prieštaravimus, patvirtintus parašais ir 275 anspaudais. Ko vertos buvusio sąjūdininko kalbos Seimo tribūnoje Sąjūdžio jubiliejaus proga, kai po poros dienų šis „teisuolis“, balsuojant už Lietuvai pražūtingas įstatymo pataisas, suktai, veidmainiškai „susilaiko“ ir prisišlieja prie „susilaikiusiųjų suktukų“ gildijos? Dėkingumas ir pagarba tiems 12 Seimo narių, kurie liko ištikimi savo tėvų žemei, savo krašto žmonėms ir balsavo prieš Lietuvos naikinimą. Gaila, kad tai tik mažuma.Sveiku protu nesuprantama, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimas, Vyriausybė ciniškai nusispjovė į tautos pareikštą valią referendume dėl atominės elektrinės statybos. O ką į tai tauta? Tvirčiausieji, likę be vietos Lietuvoje, kuria savo ateitį, augina vaikelius Londone, Dubline ar Kopenhagoje; likusieji čia, buvę sąjūdininkai, Baltijos kelio dalyviai, dabar jau gilūs pensininkai, it elgetos prie šventoriaus per atlaidus, dar sėdi ant kiemo grindinio prie Seimo (kurio gynybos sargyboje kadaise budėjo dienomis ir naktimis), laukia šventinio koncerto ir mąsto apie orią senatvę.Buvau ir aš kviečiamas vykti į Seimą paminėti Sąjūdžio dvidešimt penktųjų metinių. Tikriausiai nebūtų reikėję sėdėti ant Seimo pamato tarytum senam Brisiui ant spalių krūvos. Kampuoti vyrukai būtų atidžiai ištyrę kišenių turinį: raktus, piniginę, išsiaiškinę, dėl ko zvimbia signalizacijos „rėmas“ – dėl diržo sagties ar metalinių dantų, neradę paslėptos granatos būtų įleidę į vidų – tą įsivaizduojamą valstybingumo šventovę.Deja, ši įsivaizduojama šventovė jau pavirtusi Lietuvos kremliumi, kuriam svarbiausia kuo greičiau išdalinti Lietuvą viljamsams, hitačiams ar ševronams, pridedant priedo žemę, vandenį, orą, mūsų vaikų ir anūkų sveikatą bei gyvybę bei padoresnio, teisingesnio gyvenimo viltis. Visai neseniai, kai daugelio bendruomenių žmonės prie šio kremliaus rinkomės dėl Lietuvos gelmių, vandenų, aplinkos ir ateities kartų išsaugojimo bei apgynimo, nieko paguodžiančio, išskyrus vadinamųjų patriotų panieką, patyčias, pažeminimą, nepatyrėme.Taigi menka laimė ir pigus džiaugsmas žiūrėti į krokodilų ašaras ir klausytis naujų mitų apie visiems žinomus dalykus.Būčiau labai neteisus, jeigu nepaminėčiau, kad ir tame kremliuje yra dorų, sąžiningų, drąsių žmonių, ištikimų Sąjūdžio idealams, garbingai vykdančių savo priesaiką tarnauti Lietuvai, jos žmonėms. Lenkiu galvą prieš juos, jų žmoniškumą, padorumą ir drąsą.