Kapinėse žemė nepardavinėjama, tik nuomojama

Tauragėje įprasta girdėti, kad vieni už kapą klebonui mokėjo tiek ir tiek, antri pirko iš privačių žmonių, treti apskritai nieko nemokėjo. Pasigirsta, kad kapų „sklypais“ prekiauja kapines prižiūrinti bendrovė „Dunokai“. Pastarosios direktorius Alvydas Lapinis kategoriškai šias kalbas neigia: niekas jokių kapų nepardavinėja ir parduoti negali – kapinėse visa žemė yra valstybės. Kapavietės žmogui suteikiamos tik tam tikram laikotarpiui – kol kapavietė sunyks.
Temą rašiniui padiktavo Vokietijoje gyvenantis tauragiškis. Jis atvirai piktinosi, kad senosiose miesto kapinėse kapavietės yra pardavinėjamos, netgi nurodė sumą, kurią jam tekę sumokėti. Senosios miesto kapinės, kaip žinia, yra padalintos trims konfesijoms: katalikams atiteko kapinių dalis palei Pramonės g., evangelikams liuteronams – palei Paberžių g., o pravoslavams – per vidurį.Už kapą mokesčio nėra– Katalikiškoji kapinių teritorija yra visiškai prilaidota. Ten naujų kapaviečių nebeformuojame. Evangelikų liuteronų teritorijoje šeimininkauja pati parapija, panašiai yra ir su pravoslavais. Jeigu šiose kapinėse šeima jau turi kapą, jokių apribojimų nėra – laidoti savo artimąjį leidžiame, – pasakojo UAB „Dunokai“ direktorius A.Lapinis.Pašnekovas pabrėžė, kad jo vadovaujama bendrovė jokių mokesčių neima: nei šiose, nei kitose prižiūrimose kapinėse (Papušynio, Dunokų kaimuose). Gali tekti sumokėti tik už kapo duobės iškasimą (jeigu reikia tokios paslaugos) arba duobės kasimo įrankius (jeigu jų reikia).Katalikų parapijos dekanas Alvydas Bridikis paaiškino, kad bažnyčia iš parapijiečių neima jokio kapinių mokesčio:– Mes prašome tik aukos ir tik už patarnavimus, t.y. mišias, palydėjimą į kapines. Kapinių mūsų bažnyčia neadministruoja. Tokios praktikos nebuvo, nėra ir vargu ar kada bus.Evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Dikšaitis neslepia, kad aukos už kapavietes gali būti renkamos, bet tik iš kitatikių, norinčių amžinojo poilsio atgulti šios bažnyčios prižiūrimose kapinėse, giminaičių:– Iš savo parapijiečių jokių aukų nerenkame. Tačiau jeigu ateina kitos konfesijos tikintysis ir verkia, maldauja suteikti kapavietę, sutinkame – leidžiame artimąjį laidoti mūsų parapijai priskirtame miesto kapinių plote. Tie pinigai nenukeliauja į asmeninę kunigo sąskaitą, o yra skirti parapijai. Mūsų parapijiečiai, neužmirškite, patys rūpinasi kapinių priežiūra ir kartais sutvarko ne tik savo parapijos plotus.Vokietis ir evangelikas – ne tas patsIšgirdęs, kad redakcijai neseniai skundėsi būtent tokie žmonės, kunigas apgailestavo, kad už gera žmonės linkę atsilyginti piktumu, nepasitenkinimu. Į „Tauragės kurjerio“ redakciją paskambinęs vyras tikino, kad savo giminaitį (vokietį kataliką) jie palaidojo būtent evangelikų liuteronų pusėje. Tauragiškis įtikėjo, kad evangelikų liuteronų parapijos prižiūrima kapinių dalis yra priskirta ne šiai bažnyčiai, bet vokiečiams apskritai.– Na ir kas, kad žmogus buvo priėmęs katalikybę. Juk vis tiek čia buvo jo tėvų, jo protėvių žemė. Tai liudija ir tas faktas, kad mums paskirtoje kapavietėje mes atkasėme nespėjusius suirti žmogaus palaikus. Ir dar už tokią kapavietę reikia pinigus mokėti. Gėda, – piktinosi Vokietijoje gyvenantis tauragiškis.Tiesa, pašnekovas patvirtino, kad kunigas konkrečios aukos sumos nenurodė, o ir mirusiojo giminaičiai dėl sumos pretenzijų neturi – jie patys siūlę didesnę auką nei kunigas M.Dikšaitis priėmė.Kapavietės išnykstaDėl nesuirusių palaikų besiskundžiančiojo paguosti negalėjo nė vienas pašnekovas ir visų jų mintys buvo beveik tokios pačios: senos kapinės, nėra ko norėti.– Jau dvi kartos šiose kapinėse sulaidotos. Todėl kurioje kapinių vietoje kapo duobę bekastume, visur rasime žmogaus kaulų. Žmonės, pageidaujantys laidoti savo artimuosius būtent šiose kapinėse, turėtų tai žinoti ir suprasti: tuščių vietų čia nėra, yra tik išnykusios kapavietės. Lygiai taip pat po šimto metų ar daugiau išnyks dabar artimųjų prižiūrimi, puoselėjami kapai. Toks gyvenimas, – situaciją apibūdino A.Lapinis.Jis dar pridūrė, kad pasitaiko, kai artimieji, sužinoję, jog duobkasiai atkasė žmogaus kaulus, apsigalvoja ir savo giminaičio čia nebelaidoja – išgabena į kitas kapines.Kapaviečių „grobikai“Vieša paslaptis, kad šiose miesto kapinėse retsykiais atsiranda „gudručių“, bandančių „užgyventi“ svetimą kapavietę. Neseniai kolegės senelių, mirusių XX amžiaus pradžioje, kapaviete ėmė rūpintis artimiesiems nežinomi asmenys arba asmuo: retai kapą lankantys tauragiškiai aptiko čia sodinamas ir puoselėjamas gėles. Kilo klausimas, ar įmanoma pasisavinti kapavietę.– Evangelikų liuteronų parapija yra paskyrusi žmogų, kuris kapines prižiūri. O be to, žmogaus palaidoti be seniūnijos išduotos pažymos neįmanoma. Tikrai nemanau, kad kas nors palaidotų žmogų mums nežinant, – sakė kun.M.Dikšaitis.– Mes registruojame visus, kas miršta ir kuriuos reikia palaidoti bet kuriose kapinėse – vedame bendrą apskaitą, nesvarbu, kokiai tikinčiųjų grupei asmuo priklausė. Juk visos kapinės yra valstybės žemėje. Jeigu kalbame apie miesto kapines, jos yra miesto seniūnijos teritorijoje ir laidojant žmogų būtinas šios seniūnijos leidimas. Bet čia įmanoma kataliką palaidoti tik šeimos kapavietėje. Dunokų kapinėse (naujausiose) laisvos žemės dar yra daug – žmones laidojame ir kapavietes skiriame eilės tvarka. Papušynės kapinėse situacija ir procedūros yra panašiai tokios pačios kaip ir kalbant apie miesto kapines. Miesto kapinėse laisviausia kapinių dalis yra pravoslavams priskirtoje dalyje. Ši parapija yra sumažėjusi, daugelis tikinčiųjų išvažiavę į Rusiją. Tačiau norint čia gauti kapavietę reikia praeiti tokias pačias procedūras kaip ir evangelikų liuteronų prižiūrimoje kapinių dalyje. T.y. pirmiausia leidimą išrašo kunigas, parapijos paskirtas asmuo nurodo, kurioje vietoje galima kasti kapo duobę, o „Dunokai“ užregistruoja naują kapavietę. Tad dabar apskaita jau yra ir kapavietes užimti sudėtinga, – aiškina A.Lapinis.Būna, pasitaikoDaugiausia kapaviečių užėmimo atvejų fiksuota maždaug prieš 20 metų. Tuo metu miesto kapinės buvo uždarytos: laidoti žmones jose buvo uždrausta, kalbėta, kad laikui einant kapinės apskritai išnyks, o jų vietoje sužaliuos parkas. Todėl artimieji suskubo savo giminaičių palaikus perkelti į kitas kapines, kitur esančius šeimų kapus. Tuo netruko pasinaudoti apsukrūs tauragiškiai. Dabartinis „Dunokų“ vadovas sako žinąs atvejį, kai vienas tauragiškis sugebėjo kitiems parduoti 5–6 taip „užgyventas“ kapavietes. Dar blogiau, kad apsukruolis įsigudrino viešai aiškinti, neva kapavietes pardavinėja „Dunokai“.– O buvo ir tokia „pirkėja“, kuri atėjo tiesiai pas mane į kabinetą ir pareiškė, kad jai trūksta dar pusės metro, ir ji galėsianti susiformuoti kapavietę. Ilgai trukome, kol išsiaiškinome. Moteris, pasirodo, kapavietę pirko dalimis iš tariamo „Dunokų“ direktoriaus. Atėjusi ji mane bandė įtikinti, kad aš jai žadėjau parduoti tą pusmetrį. Tačiau aš tą moterį mačiau pirmą kartą, – prisiminė skaudžiai komišką situaciją direktorius.Tokių atvejų, kad svetimi žmonės imtų prižiūrėti kitai šeimai priklausantį kapą, pasitaikę. A.Lapinis visada tokiems tauragiškiams primena, kad, jeigu šeima įrodys, kad kapavietė yra jų, savo artimąjį atėjūnai turės išsikasti ir išsigabenti, nesvarbu, kiek lėšų tam išleista. O tiesa yra tokia: senų kapinių dokumentų niekas neturi (gal neišliko, o gal jų nė nebuvo). Tad viskas gula tik ant paties žmogaus sąžinės. Gerai, jeigu žmogus kapavietę yra nusižiūrėjęs sau, savo šeimai, o juk yra ir kapaviečių perpardavinėtojų.