Jei reikėtų rinktis, vėl būtų teisininke

Teisininkės diplomą turinti Silvija Bautrėnienė, dirbusi prokuratūroje, policijoje, teisme, prieš keletą metų tapusi notare, sako, kad jei vėl reikėtų rinktis profesiją, rinktųsi tą pačią. Laimingi tie žmonės, kurie po beveik trisdešimties profesinės veiklos metų taip gali pasakyti.
Paveldėta profesija Silvija sakė labai norėjusi, jog dukra Edita eitų jos pėdomis, kaip ji pati kad pasekė tėvu. Tačiau duktė studijuoti pasirinko ekonomiką, dabar dirba Vilniuje pagal įgytą specialybę ir tęsia magistro studijas. – Į teisininko darbą tenka pasinerti visa galva, ne visuomet gali skaičiuoti darbo valandas, tenka dirbti ir pasibaigus darbo valandoms, ir savaitgaliais. Sunkiausia tai, kad uždariusi darbovietės duris, nepalieki ten nagrinėjamų problemų, jas kartu su savimi nešiesi ir toliau giliniesi, mąstai, svarstai. Moteriai tai nelengva dalia. Duktė matė, kad darbas dalį manęs atima iš šeimos, ir nesirinko teisininko profesijos, – pasakojo Silvija.Ar dvyliktokas sūnus Karolis paveldės iš jos šeimyninę specialybę, moteris dar nežino, nors labai to norėtų.Lambertas Mažrimas, daugiau kaip tris dešimtmečius Tauragėje dirbęs prokuroru, dukrai buvo didelis autoritetas. Nors mergaitė turėjo meninių polinkių – mokėsi muzikos mokykloje, lankė šokių ratelį, mėgo piešti (Silvijos piešiniai ir dabar puošia jos kontorą), ji, baigusi tuometinę Tauragės pirmąją vidurinę mokyklą (dabar – Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla), pasiryžo studijuoti teisę Vilniaus universitete. Beje, anuomet kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose šios specialybės nebuvo. – Renkantis profesiją man svarbiausia buvo, kad darbas nebūtų nuobodus, monotoniškas, jog kasdien nesikartotų tas pats. Per dieną kilnoti popierius man būtų buvusi tikra kankynė, nors yra žmonių, kuriems tokia veikla patinka. Gerbiu juos už tai, nes kažkas turi dirbti ir tokius darbus. Visuomet geriau sekasi, kai darbas mėgstamas, – atsakė Silvija. Svarbiausia – įdomus darbas ir patirtis Baigusi universitetą Silvija dirbo stažuotoja Trakų prokuratūroje, netrukus perėjo į policiją ir dešimt metų dirbo tardytoja. Mirus mamai grįžo į Tauragę, kad galėtų rūpintis tėvu.– Džiaugiuosi, kad kartu su tėvu dar galėjau pabūti apie dešimt metų, mirė jis sulaukęs garbingo amžiaus – 102 metų. Man jis buvo ne tik pavyzdys, bet ir patarėjas – iškilus painioms situacijoms, kartu bandydavome jas nagrinėti, sulaukdavau vertingų patarimų, – teigė Silvija.Beveik trisdešimties metų teisinio darbo patirtį turinti S.Bautrėnienė sako, kad darbas skirtingose teisėtvarkos institucijose buvo įdomus ir padėjo sukaupti daug žinių, ypač pravertė netrumpa tardytojos patirtis, kai tapo Tauragės rajono apylinkės teismo teisėja. Save Silvija laiko baudžiamosios teisės žinove, civilinė teisė, pasak jos, dabar labai plati, turi daug atskirų sričių. Pasak notarės, tardytojas ieško įrodymų, juos vertina, ruošia teismui kaltinamąją išvadą, o teisme pasitaiko įdomių dalykų: dalyvaujantys gynėjai kartais bando viską apversti aukštyn kojomis, liudininkai meluoja, teismas turi viską pasverti ir įvertinti – skirti bausmę arba išteisinti. Kartais užplūsta graužatis S.Bautrėnienė pasakojo, kad ji kiekvieną bylą turėdavo „išgyventi“, verdiktą, kurį priims, „išnešioti“, kad vėliau neužplūstų graužatis. Tačiau ne visuomet pavykdavo jos išvengti.– Žmonės teisme nori tiesos, o patys kartais meluoja, ne visuomet melą galima paneigti. Skaudindavo, kai nepilnamečiai gaujų nariai meluodavo išsijuosę, tiesiog fantazuodavo, nes puikiai žinodavo, kad dėl savo amžiaus jiems už tai nereikės atsakyti, – apgailestavo Silvija.Į klausimą, ar paskelbus teismo nuosprendį ar sprendimą niekada nekamavo graužatis, ji atsakė, kad visko teko patirti. Neslėpė, jog yra tekę paskelbti sprendimų, kurie atitiko įstatymus, bet prasilenkė su morale. Silvija papasakojo graudžią šalyje plačiai nuskambėjusią istoriją. Kaune gyvenanti senutė susitarė su giminaičiu, kad už tai, jog jis ją prižiūrės, testamentu jam paliks visą savo turtą. Tačiau jis susižeidė, pateko į ligoninę. Senutę pasišovė prižiūrėti vyriškio sugyventinė. Tačiau tokią „priežiūrą“ galima pamatyti tik siaubo filmuose: senutė buvo laikoma alkana ir užrakinta, pririšta prie lovos. Išsekusią, lengvą kaip plunksnelę ją parsivežė Tauragėje gyvenantys kiti giminaičiai, gydė ligoninėje, visokeriopai rūpinosi. Senutė parašė kitą testamentą, paveldėtojais paskirdama šiuos giminaičius. Tačiau senutei mirus kauniškis giminaitis naująjį testamentą užprotestavo, esą ji jau buvusi nesveiko proto keisdama savo valią. Buvo atlikta pomirtinė psichiatrinė ekspertizė, kuri jam buvo palanki. Esant būtent tokiai ekspertų išvadai teisėja negalėjo kitaip nuspręsti, tik tenkinti ieškovo prašymą – panaikinti paskutinį senutės testamentą. Įstatymai triumfavo, o moralė liko paminta.– Blogai, kai žmogus nebemato žmogaus, viską užgožia savanaudiškumas, – sakė Silvija.Paklausus jos nuomonės, kodėl žmonės taip nepatenkinti teismais, buvusi teisėja atsakė:– Teismų reitingai išties maži. Tačiau kodėl jie turi būti dideli, juk tai nėra tokia institucija, kuri žmonėms džiaugsmą dalija. Bylose, baudžiamosiose ir civilinėse, dažniausiai būna dvi priešingos pusės. Vienos lūkesčiai išsipildo, kita lieka nepatenkinta, kartais – ir abi: vieniems bausmė atrodo per didelė, kitiems – per maža. Negali vienodai patenkintos likti abi pusės – ieškovas ir atsakovas. Notaras – arčiau žmonių Kai prieš ketverius metus iš Tauragės išsikėlė notare dirbusi Vanda Kasiulynienė, Silvijos kurso draugė, jai atsirado galimybė laikyti egzaminus ir imtis šio darbo.Paklausus, kuo notaro darbas skiriasi nuo jos ankstesniųjų pareigų, sekė greitas Silvijos atsakymas:– Notaras yra arčiau žmonių negu prokuroras, tardytojas, teisėjas ir gali ne tik patvirtinti arba nepatvirtinti, jei tai prieštarauja įstatymams, sandorius, bet ir padėti, patarti, kaip geriau sutvarkyti planuojamą sandorį. Aš myliu žmones, man malonu jiems padėti. Šiame darbe man labai padeda per netrumpą teisinę praktiką, ypač dirbant teisme, įgytos žinios.Pasak Silvijos, jei konsultacija susijusi su notaro tvirtinamu sandoriu, už ją mokėti nereikia. Jei žmogus ateina ir nori išsiaiškinti „kas būtų, jeigu būtų“, turi atsilyginti už sugaištą laiką. Notaras ne tik tvirtina sandorius, bet ir atlieka švietėjišką misiją, kartais klientus apsaugo ir nuo klaidingo žingsnio.Dėl atsargos ar pakampiais prisiklausę, kad ateityje įvairūs sandoriai brangiau kainuos, kartais senukai nusprendžia sūnui ar dukrai dovanoti vienintelį savo būstą. Juk savas, neapgaus. Tačiau yra skaudžių pavyzdžių, kai tėvai, atžaloms padovanoję vienintelę savo pastogę, kurioje tikėjosi sulaukti amžiaus galo, išmetami į gatvę. Tokiais atvejais notarė S.Bautrienėnė pataria geriau parašyti testamentą, kurį visuomet galima pakeisti.