„Nebelendu į viešumą, nebenoriu būti žinomas“

Tauragės rajono savivaldybės mero patarėjas, partijos „Tvarka ir teisingumas“ rajono skyriaus vadovas Sigitas Kancevyčius laimėjo konkursą užimti atsilaisvinusią Tauragės viešosios bibliotekos direktoriaus vietą. Dėl to kilo įvairių gandų. Apie visa tai „Tauragės kurjeris“ kalbasi su Sigitu KANCEVYČIUMI.
–Tauragės rajone esate gerai žinomas žmogus. Jus pažįsta kaip fotografą, režisierių, poetą, politiką. Neseniai laimėjote konkursą Viešosios bibliotekos direktoriaus postui užimti. Kaip trumpai prisistatytumėte auditorijai, kuri Jūsų nepažinotų? – Neslėpsiu, kažkada norėjau būti žinomas, pripažintas, o dabar labai džiaugčiausi, jei manęs niekas nepažinotų. Kiekvienas viešas asmuo pasakys, kad jis yra savotiškas savo žinomumo įkaitas. Šiandien mano prioritetai visai kiti. Gal pastebėjote, kad sąmoningai nelendu į viešumą, nesistengiu pakliūti į laikraščius ar televizijos ekranus, atsirenku renginius, kurie man tikrai įdomūs. Kažkada mėgau linksmas kompanijas, šiandien mieliau renkuosi vakarą su šeima ar knyga. Sumažėjo draugų. Šiandien man svarbiausia – darbas, kūryba ir visuomeninė veikla. Jei kažkada pasiekiau, jog šiandien esu žinomas, tai dabar siekiu, kad būčiau žinomas ne aš, o mano darbai: išleistos knygos, surengtos fotoparodos, pastatyti spektakliai, ištiesta pagalbos ranka nelaimės ištiktam žmogui.Darbo pakeitimas irgi yra susijęs su mano vertybių perkainavimu. Jei šiandien reiktų prisistatyti auditorijai, kuri manęs nepažįsta, pasisakyčiau tik savo vardą ir daugiau nieko. – Mero patarėju dirbote ne vieną kadenciją, buvote rajono Tarybos nariu, kokią patirtį per šį laiką sukaupėte? Kaip tai gali padėti naujame darbe?– Buvau ne tik mero patarėju. Beveik 13 metų rinkėjų valia buvau Tarybos nariu, ėjau vicemero pareigas. Patirties sukaupta daug. Manau, kad ji pravers visur. Mane politika išmokė atskirti pelus nuo grūdų. Darbas savivaldybėje išmokė suprasti įstatymus. Nemažai gavau organizacinio darbo patirties, bendravimo su žmonėmis įgūdžių, o tai, manyčiau, svarbiausia vadovui.– Kodėl nusprendėte mero patarėjo vietą iškeisti į bibliotekos direktoriaus kėdę?– Į šį klausimą reikėjo atsakyti ir man pačiam. Pasverti visus pliusus ir minusus. Vieną rytą atsikėliau ir pasakiau žmonai: „Man reikia keisti darbą“. Pajutau, kad, išdirbus beveik dešimt metų savivaldybėje, šis darbas tampa rutina. Žmogus tampi tarsi robotas. Šito aš labiausiai ir bijau. Visada žinojau, kad sugrįšiu į kultūrą, švietimą ar žurnalistiką, nes čia, manau, rutinos nebūna. Po keleto dienų sužinojau, kad į užtarnautą poilsį išėjo ilgametė Viešosios bibliotekos direktorė. Pamaniau, kad šis darbas kaip tik man, tad ėmiau ruoštis konkursui. Apie savo ketinimus pasakiau merui Robertui Piečiai ir vicemerui Pranui Petrošiui. Jie mano apsisprendimui neprieštaravo. Kadangi ruošdamasis konkursui pradėjau domėtis šios įstaigos specifika, tai mano ketinimai tapo vieša paslaptimi. – Kokią turite sukūręs bibliotekos, kaip kultūros ir žinių židinio, viziją?– Savo viziją išdėsčiau veiklos programoje, kurią pateikiau vertinimo komisijai. Studijų metais daug laiko tekdavo praleisti bibliotekų skaityklose. Žavėjausi ten dirbančių bibliotekininkių erudicija. Ką paklausdavau, jos viską žinojo atmintinai. Tada nebuvo kompiuterių ir žmogaus ryšys su knyga buvo žymiai glaudesnis. Šiandien irgi norėčiau, kad bibliotekoje skaitytojai, ypač jaunieji, ne kompiuteriams, o spausdintam žodžiui teiktų pirmenybę. Kartu su kolektyvu, o jis išties puikus, kartu su keliamais šiuolaikiniais reikalavimais propaguosime amžinąją vertybę – knygą. Formų yra daug ir įvairių: susitikimai su rašytojais, bendradarbiavimas su leidyklomis, mokyklomis, masiškesni literatūriniai renginiai, literatų konkursai. Į bibliotekas ar prie knygos būtina sugrąžinti prarastus skaitytojus. Gal prieš trejetą mėnesių „Lietuvos ryte“ mačiau apklausos apie gyventojų lankymąsi bibliotekoje rezultatus. Jie buvo tragiškai maži. Noriu, kad bibliotekininkas būtų ir knygnešys, galintis knygelę pristatyti ir į atokesnes rajono vietoves, paskaityti ją prie lovos ligoniui, pasakaite praskaidrinti socialiai apleistų vaikų kasdienybę. Knyga yra kaip vaistas, todėl bibliotekininką matau kaip savotišką dvasios gydytoją. – Ką norėtumėte pakeisti naujoje darbovietėje?– Kai kam šitas klausimas gali atrodyti labai baisiai, nes nauja šluota gerai šluoja. Nesiruošiu keisti to, kas yra gerai. Viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose dirba puikių specialistų, savo darbo patriotų. Jie kartu su knyga ir yra didžiausias turtas. Daugelį jų gerai pažįstu ir jais pasitikiu. Apie galimus pokyčius kalbėsime vėliau, nes viską privalau pačiupinėti savo rankomis. Dabar jau galiu užtikrinti, kad nebus reformų, kurios išbalansuotų kolektyvo darbą. Šiandien žinau, kokias ūkines problemas būtina kuo greičiau išspręsti. Aš privalėsiu užtikrinti darbuotojams geras darbo sąlygas, jų kvalifikacijos kėlimą, kad jų aptarnavimu būtų patenkinti skaitytojai.Labai norėčiau, kad miesto centre turėtume daugiau patalpų kultūrinei veiklai. Nors bibliotekoje labai ankšta, tačiau yra kaip yra. Nėra neišsprendžiamų problemų – jei organizuodami kokį renginį netilpsime savo patalpose, prašysimės įleidžiami į kitų įstaigų patalpas. – Sklando gandai, kad bus imtasi kadrų kaitos, „žmonės viską žino“, net kiek vietų turėtų būti atlaisvinta Jūsų vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ rajono skyriaus nariams. Pakomentuokite, kiek čia yra tiesos?– Daug visokių nesąmonių tenka išgirsti, bet šito absurdo dar negirdėjau. Įtariu, tokias kvailystes skleidžia piktavaliai, kurie norėtų pakenkti man kaip naujam vadovui. Neturiu ką komentuoti. Darbas yra darbas, jam jokie partiškumai negali trukdyti. Ne aš, o laikas viską parodys. – Turbūt daugelis žino, kad Jūs lengvai bendraujate su žmonėmis, turite daug draugų. Tačiau netrūksta ir priešininkų. Atsiliepiant į laikraščių publikacijas kai kurie internautai, nepaisydami to, kad rašoma kitomis temomis, komentuodavo: „bibliotekos dyriko vieta jam yra iš anksto pažadėta“. Ką Jūs į tai galite atsakyti?– Taip, draugų turiu nemažai, o tie keli žmogeliai, kurie drabstosi purvais rašinėdami komentarus, turi dvasinių problemų. Tai akivaizdu. Man jų gaila. Be to, piktavaliams galiu priminti, kad naujame poste mano atlyginimas bus gerokai mažesnis, vadinasi, ne dėl pinigų ten einu. – Kaip vadovavimą bibliotekai suderinsite su savo pomėgiais – fotografavimu, režisūra, eilių rašymu ir politika?– Kaip derinau iki šiol, taip derinsiu ir ateityje. Darbo metu dirbsiu tiesioginį darbą. Po darbo, savaitgaliais, švenčių dienomis – fotografija, režisūra ir politika. Literatūriniai renginiai, knygos – tai jau mano tiesioginis darbas.– Ar politika netrukdys tiesioginiam darbui?– Politika trukdys tik mano laisvalaikiui. Juokauju. Esu įpratęs dirbti daugiau nei aštuonias valandas per parą. Kai viską suplanuoji, laiko užtenka. Beje, partijoje turiu keturis pavaduotojus, yra prezidiumas, kuriame pasidalyta darbais. Man, kaip partijos „Tvarka ir teisingumas“ skyriaus lyderiui, tenka visų grandžių darbo koordinavimas. Aš privalau užtikrinti, kad mano komanda laiku ir gerai atliktų savo darbą. Skyriaus lyderiu sunku būti, kai nėra sukurta reikalinga struktūra. Mes jau iš tų marškinių išaugome. Prieš porą mėnesių skyriaus gretose buvo arti šimto narių, šiandien jau perkopėme du šimtus. Garantuoju, kad po pusmečio mūsiškių bus ne mažiau kaip trejetas šimtų. Dar niekada nebuvo Tauragėje tokio pasitikėjimo mūsų partija. Į skyrių ateina žmonės, kurie turi idėjų ir sveikų ambicijų. Tai padeda augti ir man pačiam. – Vietoje Jūsų rajono Tarybos nare pagal partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų į savivaldybes sąrašą turi tapti Jūsų žmona Rasa. Viešoji biblioteka – savivaldybės įstaiga. Tai dabar žmona bus „didesnė viršininkė“, ar tai neatsilieps santykiams šeimoje?– Nors turiu nemažai darbo patirties, tačiau iki šiol nesuprantu, kodėl savivaldybės biudžetinės įstaigos vadovui negalima būti Tarybos nariu. Privačios įmonės savininkui, kuris gali turėti daugiau interesų, galima, o biudžetininkui – ne. Tačiau įstatymas yra įstatymas. Kalbant apie žmonos politinę karjerą pasakysiu, kad ji „didesne viršininke“ nebus, nes namuose jau ir taip dvidešimt metų tris kampus laiko, o partijoje ji – mano pavaldinė, kuriai patikėta socialinė veikla ir vadovauti vienam poskyrių. Pareigas Taryboje jai perleidžiu be jokios graužaties, nes ji rinkimų metu iš dešimtosios pozicijos šoktelėjo į penktąją. Taigi žmonių pasitikėjimą turi, darbo nebijo, tegul išbando save. Trylika metų ji buvo mano patarėja, pagalbininkė ir kritikė. Dabar atėjo metas parodyti, ko yra verta pati. Santykiai šeimoje turėtų dar pagerėti, nes bus daugiau diskusijų apie politiką, rajono reikalus, svarstytus klausimus komitetuose, Taryboje, darbus komisijose ir t.t.