Artėjant rinkimams auga valstybės gelbėtojų gretos

Artėja rinkimai ir mes regime atsirandant vis daugiau įvairių judėjimų, iniciatyvų bei „frontų“, kurie skelbia kovą prieš visus, kurie vienaip ar kitaip nuskriaudė žmones. Tokiems gelbėtojams būdingi teiginiai susiveda į kiekvienam žinomus argumentus.
Štai Vilniuje, prie paminklo Vincui Kudirkai, lietingą trečiadienio vidurdienį susirinko keli šimtai, daugiausia vidutinio amžiaus, piketuotojų. Plakatuose – raginimai sugrąžinti valdžią žmonėms, ištirti katastrofinius krizės padarinius, taip pat kaltinimai pavogus Vilniaus stadiono ir Europos kultūros sostinės (VEKS) lėšas bei parama Kalvarijos teisėsaugininkams. Nemanau, kad reikėtų sakyti, jog šiuose reikalavimuose yra netiesos, viskas logiška, daugelis minimų problemų realios ir skausmingos eiliniams gyventojams. Tačiau imu abejoti, ar reikalavimai bausti kaltus ir atstatyti teisybę, nėra tik kalbos prieš rinkimus, na, o po jų bus tyla?Tokių gynėjų visada galima paklausti, kaip socialinės lygybės bei valdžios grąžinimo žmonėms idėją reiktų realizuoti, ar turi jie konkretų planą? Normalioje visuomenėje piliečiai tiesiog išrenka tuos, kuriuos mano esant patikimais ir profesionaliais. Štai vasario gale per rinkimus į savivaldą taip ir reiktų elgtis kiekvienam rinkėjui. Tada nereiks sakyti, kad valdžia atimta ir kad ji, išrinktoji valdžia, vagia ir apgaudinėja. Bet kai aiškinama, kad reikalinga tiesiog sugrąžinti valdžią žmonėms (kokiems, kuriems, kada ir kaip?), tada imu nerimauti, ar tik nenorima atimti valdžią ne žmonėms, o sau – vienintelei politinei jėgai, kuri turi pretenzijų ir rėkia labai garsiai, kad visi kiti kalti.Labai lengva teigti, kad man nesiseka todėl, kad mane apgavo valdžia, kad aš neuždirbu todėl, kad valdžia man nesudarė sąlygų darbui, krizė todėl, kad valdžia viską išvogė. Tokie teiginiai paprasti ir suprantami davatkoms bei pastoviai išgėrusiems. Bet su jų pagalba visuomenė neišsivystys, esant tokioms nuostatoms niekada nebus išrinkta gera valdžia, nes šių teiginių pagrindą sudaro netikėjimas savimi, savo jėgomis. Štai tada ir laukiama, kad asmens silpnumą, nemokėjimą, valios bei iniciatyvos trūkumą kompensuotų valdžia. Tai visiškų baudžiaunininkų logika, kuri veda prie dar didesnės baudžiavos. Taigi visokiausi judėjimai, šaukdami kerštui dabar valdantiems už krizę, iš tikrųjų skatina socialinį bei politinį pasyvumą, migdo pilietinę sąmonę. Ir tuo pačiu skatina emocijas bei pyktį. Bet dar niekur pyktis nepadėjo spręsti sudėtingų visuomenės gėrovės klausimų, dar niekur emocijos nepagelbėjo valstybės valdyme bei sprendimų priėmime. Todėl vienintelė išeitis iš vidinės žmonių krizės yra ne kaltų paieška, tegul tuo užsiima tie, kurie už tai gauna algas ir yra kvalifikuoti specialistai, o pilietiškas, rimtas rūpestis savo aplinka, vengiant abejingumo ir tingėjimo.Visuomenė vis dėlto, didžiąja dalimi pasiduos toms emocijoms ir pykčiui ir tada, po rinkimų vėl prasidės kaltų paieškos bei gailestis ir dūsavimas dėl vis tiek nenusisekusio gyvenimo. Išeitis viena – tapti pilietišku ir atsakingu, bet ne tuščiažodžiaujančiu ir kerštingu. Tai daug sudėtingiau nei rėkti ant kitų, bet patikimiau.