Prezidentės silpnybė jos reitinguose

Daug kalbama apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės aukštus reitingus. Savaip mėgaujamasi lyginant žemus politikų reitingus ir kaip kontrastą Prezidentės populiarumą. Išties, visuomenėje ji yra priimama kaip gero ir solidaus politiko etalonas, kitaip jos neremtų ir jai nesimpatizuotų. Tačiau reitingai (jau esu sakęs) lengvai kyla ir dar lengviau krinta. Dar daugiau – reitingai yra savotiškas politikų ir piliečių sapnas, kuris keičia realybę, užmigdo ant populiarumo pjedestalo ir paverčia neįgaliu.
Taigi Prezidentei reiktų nekreipti dėmesio į reitingus, nematyti jų, nes jie užgožia tikrąją realybę ir įtikina politiką, prezidentą tuo, kad, jeigu pasitikėjimas didelis, tai viskas, ką jis daro, yra teisinga. Vadovaujamasi ydinga logika, kai manoma, kad aukštas reitingas yra teisingos ir visuomeniškai naudingos veiklos pasekmė, savotiškas piliečių prizas už gerus darbus. Realybėje reitingas tėra visuomenės lūkesčių bei vaizdinių žemėlapis. Kiekviename politike, partijoje ar institucijoje eilinis žmogus mato ne visuomeniškai naudingo darbo rezultatus (tai pamatyti, atskirti ir įvertinti gali tik specialistai ir tai tik laikui bėgant, po fakto, ištyrę ir įvertinę konkretaus veiksmo pozityvias ir negatyvias pasekmes), bet individualų savo vertinimų bei suvokimų simbolį, kuriam suteikiami tam tikri emociniai estetiniai svoriai. Todėl politikas labai dažnai gali iš gero ir išmintingo pavirsti į blogą ir niekšą. Abiem atvejais pilietis vertina ne politiką, o jo įvaizdį viešajame lauke, taigi savo lūkesčių realizavimo galimybes, siejamas su tuo įvaizdžiu. Tada, jei lūkesčiai nesipildo – politikas blogas, o jeigu atitinka lūkesčius – labai geras. Prezidentė savotiškai kompensuoja vieną slaptą daugelio žmonių lūkestį – atkeršyti, nubausti tuos, kurie mus valdo, dėl kurių mes laikome save apgautais ir nuskriaustais. Ji tarsi simbolizuoja atpildo valdantiesiems instrumentą. Paprastas pilietis negali, bijo ar nemoka ginti savęs ir savo interesų, ir nuo to jo emocinis santykis su valdžia yra įtemptas. Tačiau suvertęs kaltę kitiems, „valdžiai“, dėl savo negebėjimo prisitaikyti ir energingai veikti esamoje socialinėje, ekonominėje situacijoje žmogus tikisi išvaduotojo, gelbėtojo, gynėjo (beveik išganytojo). Čia Prezidentės elgsenos manieros: toks pat intuityvus nepasitikėjimas asmenimis, nuo seno esančiais valdžioje, noras kaltinti ir bausti už klaidas ar neatitikimą jos veiklos supratimo, trumpos kalbos ir suprantami vertinimai, labai patinka eiliniams žmonės. Jie atranda ne profesionalų politiką, ne rimtą valstybės vadovę, bet savo gynėją, suteikdami jai dar didesnius lūkesčius ir dar daugiau remdami.Taigi Prezidentė, savotiškai pataikaudama žmonių emocijoms ir lūkesčiams (dar neaišku, ar ji tai daro sąmoningai, ar tiesiog tokia yra), eina pati ir veda juos į iliuzinį pasaulį, kur bus teisingas atpildas už gerus ir blogus darbus. Bet su laiku visiems teks atsidurti realybėje, teks atsakyti už sprendimus ir vertinimus. Štai tada visuomenei teks atsimerkti ir paklausti, kodėl mes vėl nelaimingi, kodėl ir vėl niekas nepasikeitė, juk tiek daug tikėjomės iš Prezidentės? Teks Daliai Grybauskaitei atrasti kokį nors atpirkimo ožį – premjerą, opoziciją, Seimą ir pareikalauti juos nubausti. Ir vėl žmonės apsidžiaugs, kad yra gynėja, kad viskas gerai, nes už jų vargus kažkas pasistengs nubausti kaltuosius. Ir taip toliau… Visa tai gali trukti iki begalybės, kol piliečiai neišmoks būti savarankiški ir laukti malonės, bausmės ar dovanos ne iš viršaus – „geros valdžios“, o iš savo darbo vaisių, kol neišmoks susitelkti ir veikti išvien savo bendrijos, kaimo, miestelio ar atskiros socialinės grupės naudai. Tada nereikės nei valdžios malonės, nei Prezidentės pagrūmojimų, reikės jų realaus darbo ir atsakingumo sakomuose žodžiuose.