Kaip dirbti esant trapiai daugumai Seime?

Dirbti su trapia dauguma Seime nėra lengva, bet įmanoma, – tvirtina Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet Seime susidariusi valdančiosios daugumos kolizija, kada aritmetiškai yra beveik vienodas parlamentarų skaičius tiek pozicijoje, tiek ir opozicijoje, išties turi daugelį aspektų, vertų didesnio dėmesio.
Pirmas aspektas yra valdančiosios daugumos vidaus nesutarimai. Mes ne visada matome tą įtampą, kuri egzistuoja santykiuose tarp valdančiosios daugumos narių. Kartais tik sublizga A.Valinsko figūra ir pamatome dažniausiai nelabai motyvuotus jo priekaištus vienai ar kitai frakcijai ar frakcijos nariui. Tačiau realiai valdančioji dauguma yra labai skirtinga tiek savo vertybėmis, tiek ir politiniais interesais. Todėl įtampa čia yra neišvengiama ir ji silpnina ne tiek pačią valdančiąją daugumą kaip visumą, kiek jos sprendimų bei veiksmų kokybę. Kita dabartinės daugumos problema – tai nenumaldomai artėjantys rinkimai į savivaldą. Reikalas tas, kad daugelyje rajonų partijos jungiasi į savo valdančiąsias daugumas miestų ir rajonų tarybose ne pagal Seime susiklosčiusią keturių frakcijų konfigūraciją, bet taip, kaip yra naudingiausia vietose. Taigi Seime būdami priešininkais, rajonuose tų partijų nariai gali tapti gerais ir patikimais koalicijos partneriais. O tai reiškia, kad Seimo dauguma, viešai deklaruodama politinę konfrontaciją su esančiaisiais opozicijoje, realybėje yra priversta taikstytis su už Seimo ribų partneriais virtusiais socialdemokratais, „darbiečiais“ ar „tvarkiečiais“. Taigi siekdami sutarimo Seime politikai turi turėti galvoje ne tik centre susiformavusią daugumą bei jos interesus, bet ir tas koalicijas, kurių išlikimas reikalauja nuolaidų bei įsiklausymo į daugelį opozicijos teikiamų įstatymų bei pasiūlymų.Dar vienas aspektas, neleidžiantis daugumai veikti energingai, yra pagrindinės daugumos frakcijos – TS-LKDP fragmentacija. Čia mes matome radikaliai nusiteikusių tautininkų grupelę su G.Songaila priešakyje, krikščionių demokratų grupę su specifiniu požiūriu į daugelį socialinių klausimų, pragmatikus A.Kubiliaus šalininkus bei atskirai stovinčius idealistus ir, aišku, atsitiktinius šios frakcijos narius, tiesiog pritapusius prie frakcijos jau Seime. Taigi ši frakcija dažnai yra tiesiog nepajėgi reikšti vieningą nuomonę, nes nesugeba dėl jos susitarti viduje. Taip valdančiosios daugumos funkcionavimą garantuoja ne darnus visų frakcijų darbas, o energingas keleto Seimo vadovų bei frakcijų atstovų veikimas. Taigi vadinti šią daugumą tvarkinga ir racionalia būtų sudėtinga. Apibendrinant kyla keletas klausimų: kam reikalingas toks Seimas ir ar verta tikėtis kažko pozityvaus iš tokios nesutariančios valdančiosios daugumos? Manau, kad net visiškai nusivylus Seimu mes turime suvokti, kad Seimas – tai ne ta valdžios šaka, kuri turėtų spręsti visas mus jaudinančias problemas, Seimas privalo diskutuoti apie problemas ir teikti įstatymus ir jis tai daro labai intensyviai. Na, o ūkio bei socialinio gyvenimo problemų sprendimą nulemia vykdomoji valdžia – Vyriausybė, Prezidentas bei vietinės savivaldybių valdžios struktūros. Todėl kada eilinį kartą imsime piktintis Seimu bei ten vykstančiais kartais nelabai kultūringais ekscesais, neužmirškime, kad valdžia ateina nuo apačios, per rinkimus vietose, per požiūrį į savo galimybes bei savo asmeninę atsakomybę prieš visuomenę.