Su Nepriklausomybės diena!

Mintimis apie prieš 20 metų atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę dalijasi buvusi Sąjūdžio atsakinga sekretorė, Tauragės garbės pilietė Valerija BUMBULIENĖ. – Mūsų karta gyveno okupacinio režimo laikotarpiu. Tada jau kaupėsi neapykanta žmonių širdyse dėl vykdomo tautos genocido. Siekti laisvės – tai kiekvieno žmogaus biogenetinė savybė, o lietuviams, iškentusiems ne vieną okupaciją, tai ypač būdinga. Atrodė, kad šitas jausmas buvo pačiame kosmose subrendęs. Tik reikėjo sulaukti tinkamo momento ar ženklo, tas jausmas išplito neregėtu greičiu. Taip gimė Sąjūdis, savo drąsiais ketinimais stebinęs pasaulį.
.Nepriklausomybės siekimas baugino ir Europą. „Tik neįlinguokit perdaug savo laivelio“, – perspėjo politikai. Tačiau žmonės reiškėsi labai aktyviai, drąsiai. Kuo daugiau buvo kritikuojama santvarka ir valdžios institucijos, tuo stiprėjo ryžtas siekti Nepriklausomybės. Tauta išėjo į gatves ir aikštes. Bangavo jūros trispalvių vėliavų, žmonės skandavo: „Lietuva! Laisvė!“ Tūkstantinės minios ryžosi visokiems išbandymams. Visi atrodėm tarsi dvasinės saulės apšviesti: pakantūs, geranoriški, pilni vidinio švytėjimo. Kariškos lietuvių liaudies dainos jungė visus į vieną atominį branduolį. „Paduok, sesute kardą, reiks priešą kirsti…“ – skambėjo netgi bauginamai. Kaip J.Biliūno pasakoje kopėme į savo Laimės žiburį – Nepriklausomybę, tuo atverdami vartus į ilgą ir nelengvą kelionę – demokratiją. Kad būtų numatyta Sąjūdžio veiklos taktika, gairės ir užduotys, reikėjo tai aptarti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Dauguma dalyvavusiųjų prisimena, koks nežemiškas pakilimo jausmas buvo užvaldęs dalyvius. Didingas pergalės jausmas nešė mus kaip ant sparnų. Esame protinga, darbšti, talentinga tauta, todėl ne vienas kūrėme savo laisvos valstybės viziją. Ne vienas matėme greitą jos progresą visose srityse. Tačiau, atsiradus partijoms, atsirado ir nesutarimų, pradėjo rastis tarpusavio konkurencijos, ėmė ryškėti neigiamos tendencijos. Materialinių vertybių siekimas sugadino ne vieną. Iš politinės kovos pasitraukė meno žmonės, intelektualai. Prasidėjo katastrofiškas dvasingumo smukimas. Tiems, kuriems neužgesusi Sąjūdžio ir tautos dvasingumo ugnelė, sunku taikytis su esama padėtimi. Svyravimas tarp būties ir nebūties negali amžinai tęstis. Mes neturime tapti legenda didžiųjų kaimynų džiaugsmui ir užmigti ant laurų. Reikia nuolat kurti. Ateinanti karta privalo žinoti Laisvės kainą, neužmiršti Tėvynės meilės jausmo ir užtvenkti lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas.