„Tauragės kurjeris“: vieta, kur nuomonės nepritaikomos auditorijai

Paėjusią savaitę teko dalyvauti renginyje, kuriame buvo kalbama apie Europos Sąjungos paramą Lietuvai. Priešingai, nei įprasta, daugiausiai buvo kalbama ne apie skaičius, išasfaltuotų kelių kilometrus ar apie ES paramos indėlį į Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimą (nors to irgi nebuvo išvengta). Buvo bandoma išsiaiškinti, ar ES parama keičia Lietuvą. Ar ji skatina kultūrinius pokyčius, ar keičia mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, seksualines ir tautines mažumas, neįgalius žmones, aplinkos apsaugos problemas ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos prieš kokius 20 metų tikriausiai net nepagalvodavome.
Nuomonių būta įvairių, renginio dalyviai diskutavo, ginčijosi, įrodinėjo savo tiesas. Diskusija buvo karšta, tačiau nepaisant skirtingų nuomonių ji neperaugo į asmeninius įžeidinėjimus, kas Lietuvoje gana dažnai pasitaiko. Ypač prieštaringos reakcijos renginyje sulaukė Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovės Rūtos Vainienės išsakyta mintis, kad Europos Sąjungos parama yra iš esmės neigiamas dalykas. „Musmirių sriuba“, kaip sakė R.Vainienė, kurios užvalgius pasekmės gali būti neprognozuojamos. Jos esminis argumentas buvo tas, kad ES parama iškreipia rinką, suteikia vieniems ūkio subjektams pranašumą prieš kitus, prieštarauja konkurencijos dėsniams, ypač kai parama teikiama privačioms bendrovėms, o skirsto ją valdininkai.  Su šiais argumentais galima ginčytis, ką dauguma renginio dalyvių, beje, ir darė. Tačiau man labiausiai įstrigo ne šie ginčai, tačiau viena nuomonė iš salės. Ji skambėjo maždaug taip: „Ponia Rūta suklydo, nes savo argumentams išsakyti pasirinko ne tą auditoriją“ (beje, didžiąją auditorijos dalį sudarė žmonės, įgyvendinantys ES finansuojamus projektus).Manau, kad toks požiūris visiškai neteisingas ir kad jis atspindi vieną didžiausių šiandieninės Lietuvos problemų, kuri tikriausiai atėjo iš sovietinių laikų ir kurios niekaip iki šiol nesugebame įveikti. Jos esmė – mes iki šiol bandome pritaikyti savo nuomonę prie auditorijos. Vieną sakome vieniems, visai ką kitą kalbame kitiems, vienaip bendraujame su tais, iš kurių ko nors tikimės, visiškai kitaip su tais, kurie mums atrodo niekada nebus naudingi. Vienaip kalbame prie alaus bokalo ar prie laužo kepdami šašlykus, visiškai kitaip – darbe, viešumoje ar – kam tenka – kalbėdami per radiją, televiziją ar spaudoje.Toks bendravimo būdas būdingas ne tik paprastiems žmonėms, bet ir visai Lietuvos visuomenei. Taip elgiasi politikai, taip elgiasi vadinamieji intelektualai, taip elgiasi ir žurnalistai bei studentai. Visa tai lemia, kad šiandien Lietuvoje taip išsikerojo nepasitikėjimas ir nusivylimas viskuo. Būtent tai tikriausiai yra pagrindinė priežastis to, kad dažnai nebeturime autoritetų, į kuriuos būtų galima atsiremti, kuriais tikėtume ir pasitikėtume, nes dauguma jų renkasi auditorijas: vieniems sako, kad juos myli, kitiems – kalbėdami apie tuos, kuriems išpažino savo meilę, – kad jų nekenčia. Kartais tokį elgesį bandoma pateisinti sakant, kad skirtingos auditorijos skirtingai supranta tuos pačius dalykus. Neva paprasti žmonės nesupras to, ką gali suvokti ekonomistai, o ekonomistams nebus priimtina paprasta kalba. Tokį argumentą dažniausiai vartoja politikai, kurie rinkėjams kalba ir žada viena, tačiau Seime, pamiršę savo pažadus, balsuoja visiškai kitaip. Rinkėjas pasimetęs, jis nebežino, kuriuo politiku tikėti: ar tuo, kuris kalbėjo jam, ar tuo kuris balsavo Seime.Man atrodo, kad tokie argumentai – tik akių dūmimas ir nenoras pripažinti, kad turėti savo nuomonę – argumentuotą, tvirtą, tačiau visiems tą pačią – yra labai sunku. Todėl dauguma ir vizgina uodegas, dangstosi varnalėšų lapais, kad tik paslėptų tai, jog jie tiesiog tos aiškios ir vienos nuomonės neturi.Ne, iš tikrųjų visos auditorijos yra vienodos. Visos jos vienodai supranta argumentų kalbą, visos jos sugeba atskirti tiesą nuo melo, nuoširdumą nuo veidmainiavimo. Tiesa, nes visos auditorijos priims tavo tiesą ir tavo argumentus, ginčysis, diskutuos, tačiau tai ir yra geriausias kelias tiesos ir pažangos link.Man, pavyzdžiui, „Tauragės kurjerio“ auditorija niekuo nesiskiria nuo LNK žiūrovų, Alytaus radijo FM99 klausytojų, portalų „Delfi“, „Alfa“ skaitytojų, ES lėšomis projektus įgyvendinančios ar net į seminarą apie energetiką Seime susirinkusių politikų ir ekspertų auditorijos. Stengiuosi sakyti visiems tą patį ir kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai man suteikiama tokia galimybė. Todėl man nuoširdžiai gaila, kad dabar, pasikeitus aplinkybėms, būsiu priverstas atsisakyti man tekusios galimybės ir garbės išsakyti savo nuomonę „Tauragės kurjeryje“. Laikraštyje, kuris per beveik metus trukusį bendradarbiavimą nė karto man nepapriekaištavo nė dėl vieno sakinio, nė dėl vienos frazės, nė karto neprašė ką nors išimti ar ką nors įdėti. Jis tiesiog leido man išsakyti savo nuomonę. Atvirai pasakysiu, kad per 15 metų mano darbo praktikos tokių laikraščių nebuvo labai daug – gal tiksliau net reikėtų sakyti – jų beveik nebuvo.Tačiau „Tauragės kurjeris“ buvo būtent toks. Bent jau visi tauragiškiai turėtų džiaugtis, kad jį tokį turi, nes tai reiškia, kad Lietuvoje dar anaiptol ne viskas prarasta.Aš bent asmeniškai labai džiaugiuosi ir sakau ačiū „Tauragės kurjeriui“ ir visiems jo skaitytojams, kuriems buvo įdomi mano nuomonė. Net ir tiems, kurie su ja nesutikdavo. Juk tiesa gimsta ginčuose. Tačiau norint ginčytis reikia turėti savo nuomonę. Ir kartais pripažinti klydus, jei pašnekovo argumentai stipresni už tavo. O „Tauragės kurjeris“, atrodo, gali būt ta vieta, kur skirtingoms nuomonėms visada atsiras vietos ir kur gali gimti tiesa.Ačiū.