Mėšlynas ir jo gaidžiai

Mes labai mėgstame džiaugtis savo užsienio politikos laimėjimais. Ypač kai tai susiję su prezidentu Valdu Adamkumi. Didžiausių dienraščių pirmieji puslapiai prieš kelerius metus mirgėjo džiaugsmingais pranešimais apie tai, kad Lietuvos prezidentas kartu su Lenkijos vadovu ir ES patikėtiniu užsienio reikalams sprendė krizę Ukrainoje.
Skraidė į Kijevą vos ne kas antrą dieną, rengė spaudos konferencijas, o Lietuvos žiniasklaida džiūgavo: kokie mes svarbūs, kokie mes įtakingi, kiek daug nuo mūsų priklauso. Pernai birželį istorija pasikartojo – laikraščiai ir televizija iki smulkmenų aprašinėjo ir pranešinėjo, kaip Lietuvos prezidentas laipiojo laiptais iš vieno aukšto į kitą, nešiodamas žinias nuo Vokietijos kanclerės A.Merkel Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui. Buvo teigiama, kad vaikščiojo ne be reikalo – neva būtent Lietuvos prezidento sprendimas laikinai padirbėti paštininku lėmė, kad Europos Sąjungos derybos dėl Reformų sutarties nežlugo ir kad už visa ES iš esmės turėtų būti dėkinga V.Adamkui. Ir vėl visi džiūgavome, ir vėl jutome neapsakomą pasididžiavimą savo prezidentu, kuris, pasirodo, yra toks įtakingas. Tokį pat pasididžiavimą, matyt, galėjome pajausti ir šio mėnesio pradžioje, kai Lietuvos žiniasklaida iškilmingai pranešė, kad tas pats įtakingasis V.Adamkus Bulgarijoje vykusiame NATO viršūnių susitikime pasiekė, kad Aljansas paliktų aiškias narystės perspektyvas Gruzijai ir Ukrainai. Ši žinia šiek tiek politika besidominčius piliečius galėjo net kiek nustebinti, ypač atsižvelgiant į Lietuvos tarptautinį svorį ir aktyvų Rusijos pasipriešinimą. Bet Lietuvos laikraščių antraštės išdidžiai skelbė: „Lietuva neleido užtrenkti NATO durų Gruzijai ir Ukrainai“, „Lietuvos parama padėjo Gruzijai ir Ukrainai nelikti už NATO plėtros durų“. Ir viskas atrodė labai įtikinama, ypač tiems, kurie skaito tik lietuvišką spaudą ir žiūri tik Lietuvos televizijos kanalus, nes užsienio žiniasklaidoje V.Adamkaus ypatingas vaidmuo priimant sprendimus dėl Ukrainos ir Gruzijos kažkodėl nebuvo išskirtas. Bet tai juk nesvarbu, ar ne? Svarbiausia, kad mes patys sau svarbūs, kad galime įsivaizduoti esantys kone pasaulio centru, kad galime bakstelėti pirštu į didelio mažos valstybės laikraščio antraštę ir pasakyti: štai kokie mes įtakingi. Tačiau ar tikrai taip? Juk dar romėnų filosofas ir rašytojas Seneka yra pasakęs: „Gallus in suo sterquilinio plurimum potest“. Lietuviškai tai skamba maždaug taip: ir gaidys ant savo mėšlyno yra visagalis. Ir tai bene geriausiai apibūdina mūsų realybę ir mūsų žiniasklaidos požiūrį į save ir pasaulį. Geriausias to pavyzdys – kelios pastarosios dienos, kai viso pasaulio žiniasklaida kasdien po kelis kartus praneša apie tai, kaip Lietuva ketina blokuoti Europos Sąjungos ir Rusijos derybų pradžią, nes ES narės nesutinka atsižvelgti į Lietuvos interesus ir mūsų valstybei rūpimus klausimus. „Reuters“, BBC, „Bloomber“, AFP – visos šios naujienų agentūros praėjusios savaitės pabaigoje mirgėjo pranešimais apie Lietuvą. Kai kurios iš Lietuvos pozicijai pateikti leisdavo skubius pranešimus, o tai, kalbant apie Lietuvą, pasitaiko labai nedažnai – tai gali patvirtinti bet kuris šiek tiek apie užsienio žiniasklaidą išmanantis žmogus.O kaip reagavo į tai Lietuvos žiniasklaida? Ogi beveik niekaip. Tiesa, trumpų pranešimų apie Lietuvos nusiteikimą blokuoti ES ir Rusijos derybas būta, tačiau nė viename dienraštyje jos nepateko į pirmuosius puslapius. Jie buvo užpildyti daug svarbesnėmis naujienomis: „Antrankiai atves į protą“, „Keturkojai žudikai ir baugina, ir vilioja“, „Nemokami siaubo namai“, „Politikai tapo kaliniais“, „Valstybė atima net ubago lazdą“. Tai tik keletas iš pastarųjų dienų didžiausių dienraščių antraščių.  Ir nė užuominos apie tai, dėl ko kaunasi Lietuva derybose su likusiomis 26 ES narėmis, nes tie dalykai Lietuvos žiniasklaidai atrodo visiškai nesvarbūs: argi įdomu rašyti apie tai, jog Lietuva nori užsitikrinti, kad Rusija nešantažuos jos naudodama savo energetinius išteklius? Argi kam nors rūpi, jog Lietuva siekia, kad Rusija bendradarbiautų sprendžiant Medininkų žudynių bylą ir išduotų tuos, kurie įtariami žiauriai nužudę Lietuvos pasienio ir policijos pareigūnus? Juk tai ne mūsų mėšlyno problemos. Ir visagalis V.Adamkus ant to mėšlyno nestovi. Tik ministras Petras Vaitiekūnas kažkodėl ardosi ir dėl kažko stengiasi. Tyliai, tačiau atkakliai – kaip ir turėtų daryti tikras politikas. Gaila, kad tokių Lietuvoje – vos keletas. O mėšlynas vis didėja ir didėja.