„Kai mano vyras Volodimyras iš fronto parsivežė žuvusio bendražygio kalaitę, nepasakiau nė žodžio prieš, nors išpažįstu islamą, o mano gimtajame Azerbaidžane šunų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis ant kūno negali būti nė vieno gyvūnų plauko“, – pasakojo ukrainiečio Volodimyro žmona azerbaidžanietė Saadat. Su šia moterimi įsikalbėjau traukinyje, vykstančiame iš Kijevo į Kramatorską, kur ji važiavo susitikti su dvi dienas poilsio gavusiu vyru.
Kovoja prie Bachmuto
Saadat vyras artileristas kovoja 50 kilometrų nuo Kramatorsko nutolusiame Bachmute, kur šiuo metu vyksta pačios aršiausios kovos.
– Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų sugrįžusį savo vyrą, – pasakojo Saadat.
Kalaitę Bilką su vienuolikmete dukra Amina ir keturiolikmečiu sūnumi Antonu moteris beprotiškai pamilo, sakė – gal todėl, kad ji tarsi ryšys su Volodimyru, kuris kovoja fronte, o šeima jo labai ilgisi. Be to, kalaitė, kaip ir Volodimyras, fronte patyrė kontūziją. Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jai leteną, dėl to Bilka ir dabar šlubčioja. Kalaitė nuo to laiko pasidarė baikšti, bijo stipresnių garsų – net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir gailiai inkščia.
– Su vyru buvome susitarę, jog prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas mums nerašys, bet tomis naktimis aš vis tiek neužmiegu. Kai rugpjūtį iš jo dešimt dienų negavau sutartos žinutės, man visai pakriko nervai, savaitei patekau į Poltavos ligoninę, – apie patiriamus išgyvenimus kalbėjo Saadat.
![](https://kurjeris.lt/wp-content/uploads/2022/12/ukraina2-768x1024.jpg)
Azerbaidžanietė Saadat sako, kad Rusija jau antrą kartą sugriovė jos gyvenimą. Eldorado Butrimo nuotrauka
Tuomet moteris nežinojo, kad ir jos vyras buvo paguldytas į ligoninę, tik kitą, kur pateko kartu su trimis draugais artileristais. Gyvi vyrai liko tik per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įtempė į apkasus. Visiems keturiems kovotojams tada sprogo ausų būgneliai. Volodimyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, pradėjęs sveikti, iš pradžių mikčiojo, neįstengė kalbėti, sukaupti minčių, bet po operacijos sveikata pasitaisė, nors viena ausimi nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to Volodimyras dabar kovoja ne priešakinėje, o antrojoje fronto linijoje.
Iš Azerbaidžano pabėgo 1990-aisiais
– Vyras savanoriu į frontą užsirašė dar 2015 metais, kovojo Donecko prieigose. Vasario 24-ąją, pirmąją šio karo dieną, prie Sumų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Volodimyras turėjo būti kartu, tačiau tuomet sunkiai sirgo kovidu ir buvo patekęs į ligoninę, – pasakojo žmona.
Saadat šeimos namas – Lesnaja Poliana kaime netoli Poltavos.
– Volodimyrui – 46-eri, man – 40 metų, iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabėgau po 1990 metų sausio įvykių, kai Maskvos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku. Kaip tik tuomet mirė mama, jos širdis buvo silpna, – prisiminė moteris.
1990 metų sausio 20 dieną SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu į Baku buvo įvesti specialiųjų pajėgų kariai, kurie į demonstrantus šaudė ir traiškė juos tankais. Pagal oficialią Kremliaus versiją kariai buvo įvesti siekiant apsaugoti vietos armėnus nuo azerbaidžaniečių susidorojimo dėl kilusio konflikto Kalnų Karabache. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Maskva karius įvedė siekdama neleisti vietos Liaudies frontui perimti valdžią iš komunistų. Vien Baku tą dieną nuo Maskvos karių rankų žuvo 80 žmonių, o visame Azerbaidžane – 131. Kremlius teigė, jog per riaušes Baku žuvo penki policininkai ir 31 kareivis, tačiau įvykių tyrėjai tvirtina, kad žuvo tik devyni kareiviai.
Saadat tėtis buvo studijavęs Poltavos universitete Ukrainoje, tad su dukra nusprendė bėgti į Poltavą, kur atvykę laikinai apsigyveno pas vieną bičiulį dėstytoją. Saadat džiaugiasi, kad Ukrainoje jai nusišypsojo laimė, sutiko gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką ir jautrų žmogų, mylintį gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas juos atpuškuoja.
– Mano gyvenimą jau antrą kartą griauna Maskvos žudikai, – konstatavo moteris.
Baiminasi dėl vaikų
Lesnaja Poliana kaime Saadat su šeima gyvena nuosavame name, netoliese kitame name įsikūręs moters tėvas. Saadat kaimynystėje apgyvendinti pabėgėliai iš didžiulius mūšius išgyvenusio Berdiansko, esančio netoli Mariupolio.
Su viena šeima iš Berdiansko – 33-ejų metų Liudmila ir dviem jos vaikais Saadat labai susidraugavo, kasdien eina vieni pas kitus į svečius.
– Iš Berdiansko jie pabėgo be nieko, atvyko net neturėdami žieminių drabužių ir batų, Liudmila per didelius išgyvenimus pražilo ir patyrė du insultus, – baisėjosi Saadat.
Azerbaidžanietė dirba apsaugininke kalėjime, esančiame netoli Lesnaja Poliana kaimo. Karo pradžioje būdama apsaugos bokštelyje ji matė virš galvos žemai skrendančius Maskvos naikintuvus, kurie mėtė bombas ant Poltavos, ir baiminosi, kad bombos nesusprogdintų jos namų.
Saadat bendradarbės Irinos vyras Aleksejus žuvo kovose netoli Bachmuto. Į jį pataikė snaiperio kulka, o netrukus po laidotuvių Irina pajuto, kad laukiasi. Jauna moteris suprato, kad nauja gyvybė užsimezgė per paskutinį susitikimą su vyru, kai šis buvo grįžęs trumpų atostogų namo. Po vyro laidotuvių moteris susirgo depresija, tačiau joje užsimezgusi gyvybė ją pabudino naujam gyvenimui.
Nerimaudama dėl savo vyro Saadat stengiasi verkti, kad nematytų vaikai, tačiau vis dažniau pastebi, jog matydama vaizdus iš fronto rauda dukrelė. Mama labai bijo, kad karas nesužalotų ir Aminos psichikos, nes mergaitė labai jautri.
– Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, mūsų Bilka išgirsta, atšlubuoja pas mane, laižo veidą ir atsigula šalia. Apsikabinu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš namo Volodimyras ir galėsiu ramiai užmigti padėjusi galvą jam ant krūtinės, – sakė Saadat.
Parengė Eldoradas Butrimas
Projektas „Ties riba“