fbpx

Iš Mariupolio pragaro ištrūkusi šeima ramybę rado Tauruose

Dalintis:

Nuo karo Ukrainoje pradžios praėjo daugiau nei 5 mėnesiai, bet šio košmaro pabaigos dar nematyti. Iš niokojamos šalies į Europą bėgantys namų netekę ukrainiečiai prieglobstį randa ir Tauragėje. Čia jau gyvena 544 nuo karo pabėgę žmonės, dauguma – mamos su vaikais ir garbaus amžiaus senjorai. Iš okupuoto Mariupolio ištrūkti pavyko ir Olgai su Sergejumi bei trims jų vaikams. Šeima norėtų grįžti į namus, bet grįžti nebėra kur.

 

Ir tuščios sienos džiugina

 

Gausi ukrainiečių šeima Tauruose gyvena jau mėnesį. Mariupolio ligoninėje juriste dirbusi Olga, jos vyras Sergejus, dirbęs šilumvežio mašinistu, 8 ir 10 metų sūnūs bei iš apšaudomo Charkovo į Taurus pas tėvus jau savarankiškai autobusu atvykusi 19 metų dukra Karina. Mergina Charkove studijuoja mediciną. Viso pokalbio metu Olgos akyse nedžiūvo ašaros. Moteris verkė ir iš dėkingumo, ir iš skausmo – per akimirką neteko visko, ką turėjo.

– Į Lietuvą atvykome birželio 1-ąją. Iš pradžių įsikūrėme pabėgėlių registracijos centre Vilniuje. Mums suteikė pabėgėlių statusą, o tada jau laukėme, kol atsilaisvins koks gyvenamasis būstas. Mums nebuvo svarbu, į kurį Lietuvos miestą ar kaimą mus savanoriai nukreips. Pasirinkome Lietuvą, nes čia dar gyvena žmonių, kurie moka rusiškai. Mes suprantame, kad ukrainietiškai su mumis niekas nekalbės, o rusiškai dar galime pabendrauti, galime susikalbėti. Pavyzdžiui, tiems, kurie išvyko į Vokietiją, kitas šalis, daug sunkiau. Turi staiga išmokti naują kalbą, sunku susigaudyti miestuose ir net parduotuvėse, – pasakojimą apie savo kelionę į naują, kaip tikisi, laikiną gyvenimą pradeda Olga.

Į Tauragę šeima atvyko taip pat birželį, įsikūrė bute Tauruose. Nors butas didelis, jame yra tik lovos ir būtiniausia virtuvės technika. Pabėgėlių daiktai visa dar sukrauti dideliuose maišuose, bute nėra nė vienos spintos. Berniukai rugsėjo 1-ąją keliaus į Tarailių progimnaziją ir jiems labai reikia rašomojo stalo ir kėdės prie jo. Vaikai sako, kad pasidalintų vienu stalu – pamokas ruoš pakaitomis. Bėgdami iš namų ukrainiečiai pasiėmė nedaug drabužių, todėl berniukams jau dabar reikia batų tiek rudeniui, tiek žiemai. Jų kojos dydžiai 35 ir 36.

Jeigu norite ir galite padėti šiai šeimai, susisiekite su „Tauragės kurjeriu“ telefonu 8 612 48 358 arba elektroniniu paštu violeta@kurjeris.lt

– Esame labai dėkingi, kad mus priėmė Gediminas ir leido gyventi savo bute. Nesitikėjome, kad kaimynai tokie draugiški. Jei tik ko reikia, pirmieji ateina į pagalbą. Visus būtiniausius daiktus suaukojo, kai sėdime namuose ir niekur neišeiname, ateina kviesti bent į lauką. Sako, neužsidarykite, bendraukite, kada nors viskas tikrai bus gerai. Čia gyvena žmonės su didelėmis širdis, amžinai būsime jiems dėkingi, – graudinasi daugiavaikė mama.

 

Tardė net vaikus

 

Šeima Mariupolyje gyveno nuosavame name, sako, kad jiems nieko netrūko: tėvai turėjo darbus, vaikai lankė mokyklas, dukra studijavo. Kas dabar liko iš savų namų, Olga net nenori prisiminti. Pasak moters, namas be stogo, be langų, durys išverstos. Ar viduje liko daiktų, jau nežinia. Ukrainiečiai sulaukė naujienų iš Mariupolyje likusių draugų, kad okupantai paskelbė ultimatumą – pabėgėliai į Mariupolį turi grįžti per tris mėnesius arba visas jų turtas bus atimtas. Olga supranta, kad tai, ką per gyvenimą buvo susikūrę, jau niekada nebepriklausys jiems.

– Mes gyvenome Mariupolyje. Tai vienas pirmųjų smarkiai nukentėjusių miestų mūsų šalyje. Iki šiol Mariupolis okupuotas, žmonėms ten labai blogai. Nėra vandens, elektros, dujų. Nieko nėra. Ten liko mūsų draugai, jie pasakoja, kad vos išgyvena, mieste prasidėjo ligų protrūkiai. Žmonės maistui naudoja nevalytą vandenį, juos verčia tvarkyti griuvėsius ir už tai duoda tik maisto davinių ar vandens. Ten labai baisu. Neturiu žodžių, kurie apibūdintų gyvenimą okupuotame mieste, – sako pašnekovė.

Pasak Olgos, miestas buvo greitai užblokuotas ir palikti jį po daugiau nei mėnesio leido tik važiuojantiems į Rusiją. Olgos šeima taip ir pasielgė. Apšaudytu automobiliu kirto sieną, bet prieš tai turėjo pereiti KGB metodais paremtą apklausą. Ir vaikams, ir suaugusiesiems buvo užduodami klausimai, paimti pirštų atspaudai. Tie pabėgėliai, kurie dirbo Ukrainos policijoje, žiniasklaidoje, tardymams buvo uždaryti į kalėjimus.

 

Kovojo dėl kiekvieno pagaliuko

 

Olga sako, kad niekas iki šiol nežino ir kur yra žymiojo pulko „Azov“ kovotojai iš visiškai sugriautos „Azovstal“ gamyklos. Puse lūpų kalbama, kad gynėjai išvežti į žiaurių sąlygų kalėjimą Rusijoje, dar sklinda kalbos, jog jie atsidūrė Sibire.

– Pirmąją karo dieną mes nepatikėjome, kad prasidėjo karas. Mariupolis yra Ukraina, bet visai šalia – okupuotas Doneckas. Mes buvome pratę girdėti susišaudymus, kurie labai greitai pasibaigdavo. Girdėti karo garsus buvo taip įprasta, kad žmonės nebekreipė į juos dėmesio. Pirmąjį karo rytą mes kaip įprastai važiavome į darbus, gyvenimas tęsėsi ir miestas gyveno įprastu ritmu. Darbe su kolegomis svarstėme, kada viskas pasibaigs. Tikėjomės, kad diena dvi ir viskas nusiramins. Tačiau kasdien karo veiksmai tik stiprėjo, galiausiai supratome, kad esame užblokuoti ir palikti miesto negalime, – ašarodama pasakojo daugiavaikė mama.

Olga prisimena, kad pirmiausią okupantai atjungė elektrą, tada vandenį, dingo telefono ryšys, internetas. Mariupolio gyventojai pateko į visišką blokadą.

– Dukra mokosi universitete, nebeturėjome jokio ryšio su ja, nežinojome, ar jai viskas gerai. Visos okupacijos metu mes judėjome po miestą. Iš pradžių gyvenome savo namuose, vėliau pasitraukėme į miesto gilumą pas krikštatėvius. Slėpėmės rūsiuose. Keitėme gyvenamąją vietą stebėdami karių judėjimą. Kai jie prisiartindavo, keldavomės tolyn, į kitus Mariupolio rajonus, – tai, ką išgyveno, pasakojo Olga.

Moteris papasakojo neįtikėtiną dalyką – per pirmuosius karo mėnesius stebėtinai greitai subrendo jos sūnūs. Nors šeima kaip įmanydama bandė vaikus apsaugoti nuo karo baisumo, vaikai matė ir subombarduotus pastatus, ir agresyviai nusiteikusius rusų karius.

– Mes, ukrainiečiai, tokia tauta, kuri mėgsta viską kaupti. Konservuojame daržoves žiemai, visada turime kruopų atsargų, bulvių. Gal toks gyvenimo būdas ir padėjo išgyventi blokadą. Maistą gaminome ant ugnies lauke, išvirdavome didelį puodą ir tada kelias dienas valgydavome šaltą. Karo pradžioje buvo užėję dideli šalčiai, daug snigo, miegojome pasislėpę su visais drabužiais, užsiklodavome viskuo, ką turėjome. Mariupolis – didelis miestas, o kai visi liko be elektros, dujų ir vandens, prasidėjo malkų medžioklė. Žmonės ėjo į gatves ir ieškojo, ką galima panaudoti laužui. Vyko karas, bet vyko ir kova dėl kiekvieno medžio gabalo, kuris gali būti panaudotas laužui, – kalbėjo Olga.

Moteris tik pasidžiaugė, kad visa jos šeima sugebėjo palikti šalį ir dabar yra saugūs. Vyro sesers šeima prieglobstį rado Vokietijoje, tėvai persikėlė į mažiau nuo rusų atakų kenčiantį Lvovą, Olgos sesuo pateko į Kazanę Rusijoje. Pasak ukrainietės, visa šeima neteko namų ir darbų.

 

Dėkoja už supratingumą

 

Vos atvykusi į Taurus šeima pradėjo galvoti, už ką reikės gyventi. Kol kas pabėgėlius maistu remia ir labdaringos organizacijos, ir kaimynai. Olgos vyras mokosi vairuoti sunkiasvorį automobilį. Vos tik išlaikys teises, ieškos tolimųjų reisų vairuotojo darbo. Olga, kol vaikai dar nelanko mokyklos, tvarkosi buityje. Moteris tikisi, kad ir jai pavyks rasti darbą. Labiausiai norėtų dirbti tai, ką įpratusi – tvarkyti dokumentus, spręsti teisinius klausimus, bet neatmeta galimybės užsiimti bet kokia veikla, už kurią būtų mokami pinigai. Nors šeima draugų Tauragėje dar neturi, kas vakarą eina pasivaikščioti į Taurų parką, berniukai lanko Taurų bendruomenės dienos centrą.

– Vaikai gėdijasi, kad nemoka kalbėti lietuviškai. Labai tikiuosi, kad jie greitai jau galės bendrauti su bendraamžiais, susiras draugų. Kol kas berniukai daugiausia laiko praleidžia namuose. Kartu su bendruomene buvome nuvažiavę į Bijotų festivalį Šilalės rajone. Mums labai patiko ir lietuvių atlikėjų pasirodymai, ir mūsiškių ukrainiečių. Vaikai iki šiol pasakoja apie akrobato viražus ant lyno. Labai bijojau, kad atvykus vietiniai mūsų nežemintų, nenorėjau, kad pyktų, jog prieglobsčio paprašėme jūsų šalyje. Bet žmonės tikrai atiduoda visą širdį, tikiuosi, kad kada nors galėsime jiems atsidėkoti, – glausdama prie savęs sūnų sakė ukrainietė Olga.

Nuo karo Ukrainoje pradžios Tauragėje jau gimė du ukrainiečiai. Tauragės rajono savivaldybė Ukrainos pabėgėliams suteikė vienkartinių pašalpų už 76 tūkstančius eurų, Užimtumo tarnyba įdarbino 61 pabėgėlį, o 87 tauragiškiai svečius iš Ukrainos priėmė gyventi į savus namus.

 

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą