Geriausia dovana šimtametei – geras žodis

1922-ieji Lietuvai buvo ypač svarbūs metai. Šalis buvo paskelbta demokratine respublika, priimta Lietuvos konstitucija, įkurtas Lietuvos universitetas. Beveik šimtmetį siekiančius įvykius miniu ne veltui – 1922 metų birželio 13-ąją gimė vyriausia Lauksargių gyventoja Antosė Pilypienė.

Dauguma vaikų – tik popieriuje

Pasibelsti į Antosės duris pasiūlė Lauksargių seniūnas Mindaugas Giačas. Kalbėjomės apie jauniausius ir vyriausius kaimo žmones. Pasirodo, gimstamumas Lauksargiuose tragiškai sumažėjęs, o dauguma kaime registruotų naujagimių – emigracijoje gyvenantys vaikai.

– Tokia ta tiesa. Grįžta emigrantai į Lietuvą, užregistruoja gimusius vaikus, gauna kelių šimtų eurų išmoką ir vėl papusto padus į užsienį. Išsikraipo kaimo vaizdas. Atrodo, turime mažylių, bet kaimo gatvėmis jie nevaikšto, – „Tauragės kurjeriui“ sakė M.Giačas.

Kai negali džiaugtis vaikais, turi globoti tuos, kurie mena istorinius įvykius. Viena jų – vyriausia kaimo gyventoja Antosė Pilypienė. Į senjorės namus mus palydėjo socialinė darbuotoja. Ji – dažna viešnia vienišos senjorės namuose. Apklosto, paglosto, pakalba, atneša maisto, vandens. Bendravimas – to labiausiai šiandien trūksta garbaus amžiaus moteriai.

– Prisėskit, vaikeliai, ateikit arčiau, duokit rankeles paglostyt. Ačiū jums, kad atėjot, ačiū, kad nepamirštat. Vadinkit mane Antanina, – išjungusi garsiai grojantį radijo imtuvą kvietė artyn.

Senjorė nepakyla nuo lovos, sunkiai mato, bet atmintis – unikali.

– Kad tos kojos laikytų, aš dar viską pati pasidaryčiau. Nepaeinu, virstu, nei valgyti pasidarau, nei malkų galiu atsinešti, nieko. Sesers mergelės ateina, vakarienę atneša, viską prie lovos padeda, kad po ranka būtų, – savo bėdas pasakojo Antanina.

Jokios koronos nebebaisios

Antosė kaime buvo vadinama geriausia skaitove, per šventes skaitydavo kitų poeziją. Dar ir dabar paprašyta lyg vakar išmokusi iš atminties paskaitė eilių.

Pedantiškai sutvarkyti namai, kryželiai ir tėvų portretai ant sienų byloja – Antanina ne tik labai tvarkinga, bet ir pamaldi. Mortos Mikutytės nuotrauka

– 1922-ais esu gimusi, birželio 13. Tai jūs geriau pasakysit, kiek man dabar metų. 98? Negali būti, gal dar ne tiek daug. Matai, kaip bėga laikas. Kai buvau jaunesnė, dar atvažiuodavo namiškiai, pasveikindavo, pašvęsdavom. Dabar jau ant lovos guliu, tai jokių švenčių nešvenčiu. Šventė, kai kas į svečius ateina, – glostydama pirštinėtas viešnių rankas pasakojo Antanina.

Supratusi, kad apsilankėme dėvėdamos veido apsaugos kaukes ir dar su pirštinėmis, Antanina prašyte prašė jas nusimauti tikindama, kad jokie virusai ir koronos jai nebaisios.

– Kiek man čia liko, blogiau tikrai nebus. Vaikų taip ir nesusilaukiau, draugės išmirė, vyras jaunas mirė, iš Tauragės buvo. Pragyvenom nedaug, susirgo, nieko nėjo padaryti. Kito neieškojau, te pasiunta. Užteko man ir vieno. Gerai gyvenom, smarkiai nesipykom. Šiandien tik viena sesė liko. Čia pat, Lauksargiuose. Jaunesnė, bet dar didesnė ligonė už mane, – atsiduso pašnekovė.

Antanina gimė Ringaliuose, netoli Mažonų. Moteris visiems yra prisakiusi – kai ateis laikas, amžinojo poilsio atgulti nori Vaitimėnų kapinaitėse, šalia tėvų.

Lauksargių žemės saugojo vokiečių turtus

Į Lauksargius Antanina atvyko po karo. Kartu su broliu paliko tėvų namus ir išėjo dirbti žemės ūkio darbų. Gavo buvusį vokiečių būstą, susitvarkė, pradėjo dirbti laukuose.

– Bjauru tada čia buvo, išvartyta viskas, susprogdinta. Po karo parvažiavom, griuvėsiai aplink. Pasakojo, kad kai vokiečiai traukėsi, savo turtus čia šiose žemėse užkasė. Ilgai dar dirbdami kolūkio laukus žmonės rasdavo tai pinigų, tai dar ko. Man nepasisekė, nors ir neieškojau svetimo gero. Kai su broliu atėjom gyventi į Lauksargius, gavom iš valdžios rėžį žemės. Prižiūrėti reikėjo, sodindavom bulvikes, valgyti turėjom, tai ir gyvenom po truputį, – pirmąją pažintį su Lauksargiais pamena Antanina.

Kolūkyje moteris dirbo 12 metų, kiek prakutusi, prie savęs pasikvietė našle likusią mamą. Antanina kilusi iš devynių vaikų šeimos, o jai, kaip vyriausiai, teko didžiausia to meto vargo našta.

– Buvo labai biedni laikai, šeima didelė. Tėvai išleido keturias klases ir mokslai pasibaigė. Reikėjo eiti tarnauti pas ponus, mirė tėvelis, žiūrėjau, kad tik mamai lengviau būtų, kad tik galėčiau kuo padėti. Parnešdavau viską, ką uždirbau. Devynis metus prie svetimų išbuvau, – graudinosi Antanina. – Išvargau, sveikatą praradau. Turėjau prižiūrėti gyvulius, o kai prie jų darbus nudirbdavau, saugojau ponų vaikus. Gerai tik tiek, kad mane mylėjo kaip savą. Ir valgyti negailėjo, ir į bažnyčią vežėsi. Kiti ponai kalbėjo, kad gal kokia giminė esu, kad neskriaudžia. Aš ir tada, ir dabar mylėjau visus, todėl ir mane myli.

Paklausta, kaip gyvena dabar, Antanina nesiskundė.

– Kiti žmonės sako, kad blogai, o man – nieko blogo. Gaunu po truputį iš valdžios, kiek čia senam žmogui reikia. Klausau radiją, pasimeldžiu ir diena praeina. Nenumirsiu dar taip greit, bet kažin ar šimto sulauksiu. Geriausia dovana, kad kas ateitų, žodį gerą pasakytų.

Antaninos prisiminimai nugulė į Mažosios Lietuvos istorijos archyvus. Dar prieš keletą metų ji istorikams deklamavo eilėraščius, kuriuos išmoko pradžios mokykloje, pasakojo apie vietinius, gyvenusius Lauksargių apylinkėse, dalijosi nuotraukomis ir patirtimi.