Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Rudens darbai baigti, derlius nuimtas ir gyvenimas kaimuose rimsta. Dauglaukio gatvėmis retkarčiais prasuka policijos ekipažas, vienas kitas gyventojas eina į parduotuvę duonos. Pasak buvusios ilgametės Dauglaukio mokyklos vadovės Zitos Bučinskienės, rudenį miestelio gyvenimas visiškai nurimsta.
„Tauragės kurjeris“ lankėsi Dauglaukyje. Į susitikimą vietos gyventojai rinkosi nedrąsiai: kas mažomis pensijomis pasiskųsti, kas patarimų, kaip suvaldyti pandemiją, pažėrė, kiti tiesiog norėjo pasidžiaugti darbščiais kaimynais ir pagirti naujakurius. Sako, Dauglaukyje vos tik kas įdeda skelbimą apie parduodamus namus, juos kaipmat nuperka.
Į už 8 kilometrų nuo Tauragės nutolusį Dauglaukį veda puikiai tvarkomas asfaltuotas kelias. Dauguma gyventojų juo kasdien važiuoja į darbus mieste, į mokyklas veža vaikus. Nors atstumas nedidelis, bet viena didžiausių gyventojų bėdų – prastas susisiekimas. Pasak vietos gyventojų, autobusas važiuoja du kartus per dieną – ryte ir vakare, kai į mokyklą reikia vaikams. Kai mokiniai atostogauja, iš kaimo į miestą nuvažiuoti gali tik dukart per savaitę.
– Čia bėda, bet jau susitaikėme, kad niekas nepasikeis. Jei koks kaimynas važiuoja, paveža iki miesto, jei ne, tai važiuoju septintą ryto, susitvarkau reikalus ir laukiu autobusų stoty pavakarių. Visa diena taip prabėga. Paskutinį kartą, kai buvau pas gydytojus, nuo sėdėjimo net kojos sutino, – guodėsi senjorė Valė.
Vietos žmonėms puikiai pažįstama buvusi Dauglaukio mokyklos direktorė Zita Bučinskienė iškėlė ir gatvių apšvietimo problemą – nors pagrindinė kaimo gatvė naktį šviesi, gyventojai norėtų saugiai į namus eiti ir kitur.
– Smagu, kad gatvės apšviestos. Aišku, gal ir nereikėtų visą naktį to apšvietimo, bet centre tikrai saugiau. Vienintelė bėda – visiškai tamsi Tvenkinio gatvelė, kuria einame į kultūros namus ir medicinos punktą. Niekaip neišsprendžiamas apšvietimas. Kai reikia pareiti iš laidotuvių tamsoje, labai nesmagu. Prašėme išspręsti šią bėdą, bet mums sako, kad problemos su stulpais, – sakė Dauglaukio gyventoja.
Moteris pasidžiaugė, kad miestelyje tuščių namų nėra ir labai aktyviai jį puošia vietos bendruomenė bei aktyvus jaunimas.
– Esu kilusi nuo Skaudvilės, bet gyvenu Dauglaukyje nuo 1980-ųjų. Beveik tris dešimtmečius dirbau mokyklos direktore ir likus dvejiems metams iki pensijos mokyklą uždarė. Dauglaukyje liko tik Jovarų mokyklos ikimokyklinukų skyrius. Net pradinės mokyklos nėra, – apgailestavo ne vieną kartą išauklėjusi pedagogė.
Moteris pasidžiaugė, kad dauglaukiškiai palaiko vienas kitą.
– Kolūkių laikais čia buvo pavyzdinė gyvenvietė, žmonės išmoko tvarkytis ir dabar tęsia šias gražias tradicijas. Čia tikrai smagu gyventi, – sakė pašnekovė.
