Lauksargių globos namai: patekti čia driekiasi eilės

Iki šiol Lietuvoje gajus stereotipas – oriai pasitikti gyvenimo saulėlydį galima tik namuose, apsuptam pačių artimiausių žmonių – Tauragės rajone pamažu griaunamas. Patekti į Lauksargių globos namus driekiasi eilės.

Vos 8 kilometrai nuo miesto, atokiau pagrindinių gatvių įsikūrusiuose namuose – tyla ir ramybė. Pagrindiniai globos namų vartai užrakinti. Pradėjus siautėti koronavirusui, priimtas bendras sprendimas – riboti lankytojų srautus, gyventojams suteikti galimybę su artimaisiais bendrauti informacinių technologijų pagalba, o pamatyti vieniems kitus galima ir per atstumą – susimojuojant pro kambario langus. Globos namų gyventojai įkurdinami dviviečiuose kambariuose. Pasak šios įstaigos direktorės Jovitos Černeckienės, čia gyvenantys – lyg viena šeima. Su savomis bėdomis, džiaugsmais, ligomis ir kaprizais.

Reikia prisitaikyti

Direktorė rūpintis globos namų gyventojais pradėjo prieš ketverius metus laimėjusi konkursą. Iki tol J.Černeckienė 11 metų dirbo nakvynės namuose Tauragėje.

– Čia gyvena 50 žmonių. Jų namiškiai ar patys gyventojai patikėjo savo likimus mums ir mes už kiekvieną pergyvename taip, lyg tai būtų mūsų pačių mama, tėtis ar seneliai, – patikino direktorė.

Pasak globos namų vadovės, gyvenimo pradžia Lauksargiuose daug kam būna sudėtinga.

Lauksargių globos namų aplinka pasikeitė neatpažįstamai – ją puoselėja darbuotojai drauge su globotiniais. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Jie ateina ir sutinka svetimus, niekada nematytus žmones. Reikia prisitaikyti, reikia priimti vienam kitą. Jauni žmonės auga, prisitaiko prie bet kokios situacijos, o žmogus su gyvenimo bagažu ant pečių visada turi ką pasakyti, turi savo nuostatas, vertybes. Ir gyventojams, ir mums, dirbantiems, reikia pamilti vieniems kitus ir priimti naujoką į savo šeimą. Žinoma, ypač daug reikia kantrybės ir psichologinių žinių, – sako globos namų vadovė.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Globos namuose dirba 32 darbuotojai. Pastebėjus, kad vienam darbuotojui tenka beveik po 2 gyventojus, įstaigos vadovė paprašė jų darbo taip nedalyti.

– Mūsų namučiai dirba visą parą, septynias dienas per savaitę, per visas šventes. Mūsų žmonės visada dirba. Vieni dirba paromis, kiti tuo metu ilsisi, – globos namų darbo specifiką atskleidė J.Černeckienė.

Gyvenant kartu, gimsta ir naujos šeimos. Laimę kartu rado viena senjorų pora.

– Čia vyksta normalus gyvenimas. Myli, pyksta, atleidžia, serga, pasveiksta, – šypsosi direktorė, – buvo tokių kalbų, kad pablogėjus mūsų gyventojų sveikatai atiduosime juos į slaugos ligonines. Nieko panašaus. Čia yra namai, tik mes turime ir medicinos personalą. Bendrosios praktikos slaugytojas, kurios dirba kasdien, turime gydytojus, kurie prižiūri mūsų gyventojus. Mes labai didžiuojamės ir džiaugiamės, kad mūsų namuose gyvenantys seneliai yra ilgaamžiai. Vidutinis amžius – 85-eri metai. Kai metai iš metų laiką leidi kartu, tai ir atsisveikinti būna labai sunku, – sakė J.Černeckienė.

Paklausta, ar jai pavyko sužinoti ilgaamžiškumo paslaptį, direktorė išvardijo daugybę dedamųjų: geras maistas, laiku suteikta medicinos pagalba, socialinis aktyvumas, užimtumas, laikas gamtoje. Užtikrinant globos namų gyventojų saugumą, visa teritorija aptverta. Pašaliniai įeiti gali tik gavę personalo leidimą. Priešais globos namus įkurta poilsio erdvė, sutvarkyta aplinka. Dar prieš prasidedant pandemijai, į svečius noriai ateidavo vietiniai Lauksargių gyventojai, dažnai vykdavo meniniai vakarai.

Vertina vienatvę

Ponia Zofija Lauksargių globos namuose gyvena jau 13 metų. Iš Batakių kilusi moteris gyvenimą globos namuose pasirinko, kai pablogėjo sveikata. Zofija, kaip tikra šių namų senbuvė, labiausiai rūpinasi aplinka. Po pusryčių moteris eina į kiemą ir apžiūri, ar niekas nepaliko šiukšlių, išlygina kurmių išraustą žemę, kartu su darbuotojomis sodina ir prižiūri augalus.

13 metų globos namuose gyvenanti Zofija džiaugiasi, kad Lauksargiai – tikra ramybės oazė. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Mano stuburas traumuotas, gulėti negaliu, tai kiek tik galiu, tiek judu. Pykstu ant kaimynų, kurie sako, kad čia viskas valdiška, ne mūsų. Viskas čia mūsų, mes juk gyvenam, mes juk naudojamės, reikia ir prižiūrėti kaip savą. Didžiausi mano priešai – kurmiai. Stebiu ir jei tik pamatau, kad rausia žemę, puolu ir su rankom iškasu. Šiais metais jau keturis sugavau, – pasakoja Zofija.

Moteris dalyvauja ir visuomeninėje veikloje, kai dar buvo galima organizuoti laidotuves, visada eidavo giedoti išlydint velionius. Kol dar buvo sveika, Zofija dirbo buvusiame MSV vaikų darželyje (Tarailiuose), kai atsikraustė į Batakius, triūsė tik prie ūkio.

– Vištytes kelias laikėm, ožkelę. Aš net astmą išsigydžiau gerdama ožkos pieną, gaila, kad čia gyvulių nelaikom. Paglostau tik vietinį šunį, kuris iš kaimo atbėga, pasidžiaugiu, – pasakojo moteris.

Paklausta, ar per 13 metų susirado globos namuose draugų, Zofija patikino artimai bendraujanti tik su kambarioke.

– Nemėgstu eiti į būrius. Jau geriau užsiimu darbeliais, mezgu vaikams kojinytes. Du kartus buvau ištekėjusi. Pirmas vyras žuvo dar visai jaunas, antrą pasivogė žarnyno vėžys. Vaikų taip ir neturėjau, dabar tik brolis aplanko. Neliūdna čia. Man, vienatvę mėgstančiam žmogui, čia labai gerai, – pasakojo Lauksargių globos namų senbuvė.

Svečiuojantis globos namuose neįmanoma nepastebėti ponios Bronelės. Elegantiška baltaplaukė spinduliuoja ramybę ir kuklumą.

Buvusi matematikos mokytoja Bronelė žino, kad globos namuose ja visada pasirūpins. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Visą gyvenimą mokytojavau. Matematikė esu, mėgstu skaičius ir tikslumą. Jei gyvenu čia, vadinasi, yra gerai. Aišku, ne savi namai, bet žinau, kad manimi pasirūpins, žinau, kad nebūsiu palikta viena. Neturiu čia draugų. Ne visi čia draugiški, bet juk visur taip. Užsimerkiu, patyliu ir bėga taip dienos. Su namiškiais per karantiną tik telefonu bendravom, saugojom vieni kitus. Gal praeis tas virusas, gal vėl galėsime susitikti, – viliasi buvusi mokytoja.

Norintys patekti į Lauksargių globos namus turėtų gauti Tauragės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus siuntimą. Už ilgalaikę socialinę globą atskaičiuojama 80 procentų asmens pajamų. Likusius 20 procentų gyventojai gali išleisti savo reikmėms.