Rajone netrūksta nebeveikiančių kapinių, kurias jau retas ir beaplanko. Daugeliu atveju tokiose vietose išlikusiais kapais rūpinasi tik seniūnijos. Visgi tie, kurie ten palaidojo artimuosius, nerimauja – ar bus kaip privažiuoti, ar atsiras, kas lapus nugrėbia? Būtent tokius klausimus su nerimo gaida išgirdome dėl Rekstukų kaimo senųjų kapinių.
„Tauragės kurjerio“ redakcijon paskambinusi skaudviliškė G.S. (pavardė redakcijai žinoma) tikino vis dar aplankanti Rekstukų senąsias kapines. Šios senos kapinaitės nuošalioje vietoje, į jas patekti galima tik lauko keliuku, kuris tikrai ne visada išvažiuojamas.
– Per Visus šventus ant kapų buvo pilna lapų. Atvažiavo giminės iš Kauno ir pasipiktino, kad taip neprižiūrima. Nuvalėm kapą, bet kitą savaitgalį atvykus ir vėl lapų krūva. Ten paminklas kapuose pirmajam knygnešiui stovi, buvo aptvertas. Tvorelė sulūžusi ir niekas netvarko. Nuo senais laikais kritusios bombos tebežioji duobė, kurios niekas neužpila. Bet didžiausias rūpestis mums yra keliukas. Kiek žinau, ten žmogus pardavinėja žemę, per kurią tas keliukas eina. Pats mums pasakė nežinąs, ar ją nupirkęs naujas savininkas leis į kapines jo žeme važinėti, – rūpesčiais dalijosi skaudviliškė.
Šių eilučių autorė į senąsias Rekstukų kapines susiruošė jau pasnigus. Laimei, buvo pašalę, todėl automobiliu bent jau pavyko pasiekti reikalingą keliuką. O ir jį surasti padėjo vietiniai gyventojai, mat kitokių nuorodų į kapines tiesiog nėra. Tik Google žemėlapis išmaniajame telefone kapines rodo esant tarp Reksčių ir Rekstukų kaimų. Privažiavus reikiamą posūkį aišku – teks eiti pėstute, mat automobiliu važiuoti apžėlusiu lauko keliu pasirodė pernelyg rizikinga.
Kapinės pasirodė tvarkingos, įkurdintos unikalioje vietoje – ant kalvos, pažvelgus žemyn matyti Jūros upės vingis. Tikra ramybė ir palaima akims. Tik paminklų likę vos vienas kitas, tad iš pažiūros kapinaitės labiau panašios į nuo stirnų aptvertą pievutę su vienu kitu paminklu nei į tikras kapines.
Mažonų seniūnas Jonas Samoška, išgirdęs problemą, patikino – išpirkti žemę ir oficialiai suformuoti kelią į jau nebeveikiančias kapines nerealu. Visgi jis įsitikinęs, kad dažniausiai pavyksta susitarti su žemių savininkais, pavyksią ir šįkart.
– Senų ir neveikiančių kapinių seniūnijoje turime apie tris dešimtis. Visos arčiau upių buvusios kapinės uždarytos dėl vandentvarkos. Rekstukų kapinėse nebelaidojama jau daugybę metų, gal net šešis dešimtmečius. Šiuo atveju reikia žiūrėti į žemėtvarkos planus, kaip ten yra su tuo keliu. Jis iš tiesų veda per laukus. Blogiausiu atveju eina šalia griovys – gal užtektų pravažiavimo jo apsaugine juosta. Tačiau nesu gavęs nė vieno skundo, kad prie senųjų kapinių neleistų kas privažiuoti, – kalbėjo seniūnas.
J.Samoškos tvirtinimu, Rekstukų kapinėse palaidoti ir jo žmonos giminaičiai, todėl jis puikiai žinąs, kokia ten situacija ne tik su keliu, bet ir su lapais. Pašnekovas prisiminė, kad anksčiau buvo už pašalpą atidirbantis vyras, gyvenęs gretimame kaime. Jis ir sutvarkydavęs kapines. Pasikeitus įstatymams ir trūkstant darbuotojų, neveikiančias kapines seniūnijos darbuotojai aptvarko pagal galimybes 2–3 kartus per metus. Tokių tvarkymų metu nušienaujama žolė, nugrėbiami lapai.
– Rekstukų kapinėse yra sena ąžuolų giraitė. Reikia suprasti, kad rudenį lapai krenta. Vaikystėje, pamenu, tik nuo kapų žmonės lapus nurinkdavo ir žvakes uždegdavo. O dabar nori gyventi steriliai, – svarstė J.Samoška.
Baigdamas pokalbį seniūnas rėžė tiesiai – senųjų kapinaičių uždarymas gerokai prisidėjo prie kaimų nykimo. Jo manymu, tada žmonės nebegali laidoti artimųjų arčiau namų, nebeužperka mišių artimiausioje bažnyčioje, nebeapsiperka gedulingiems pietums kaimų parduotuvėse ir viskas pamažu užveria duris.