Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pravažiavę Dauglaukį, keliaudami tiesiai pro kaimo parduotuvę, jau važiuodami žvyrkeliu, išvysite seną sodybą. Iš tolo šviečia geltonai dažytas namas, o medinis žmogeliukas prie kiemo keliuko kviečia užsukti. Ženklas byloja apie čia kadaise veikusią Petkaičių kaimo mokyklą. Gal ir ne kiekvienas išdrįstų pasibelsti į atokios sodybos duris, jei ne netoliese įrengtoje informacinėje lentoje skelbiami sodybos šeimininkų Bardzilauskų telefono numeriai – jie įrodo: lankytojai čia laukiami.
Erdviausioje troboje – mokykla
Nuošalioje vienkiemio sodyboje šių eilučių autorę pasitiko Žalgirių gimnazijos mokytoja Lina Bardzilauskienė. Šioje sodyboje ji gyvena su vyru Nerijumi – įkurdino muziejų ir mielai priima retkarčiais užsukančius lankytojus. Beje, pernai čia paminėtas šio krašto mokyklos įkūrimo šimtmetis. Pirmoji mokykla buvo įkurta Dauglaukyje, o vėliau veikė Pajūrėlyje, Petkaičiuose ir vėl Dauglaukyje.
– Kadaise ši sodyba priklausė ūkininkui V.Kaminskui. Kadangi tai buvo erdviausia troba kaime, nutarta čia įkurdinti mokyklą. Viename namo gale buvo klasė, o kitame gyveno mokytojai. Mokykla veikė nuo 1940-ųjų iki 1973-iųjų, mokiniai mokėsi ir pamainomis, ir jungtinėmis klasėmis. O aš čionai atitekėjau iš kito Jūros upės kranto. Esu kilusi iš Taurų. Mano vyro mama čia dirbo mokytoja, ji buvo paskutinioji mokytoja prieš mokyklos uždarymą, – pasakojo L.Bardzilauskienė.
Šeimos istorija įdomi ir paini. Senieji Vladas ir Regina Bardzilauskai – buvę partizanai, slapstęsi nuo tuometinės valdžios svetimais dokumentais. Tačiau galiausiai buvo sučiupti ir įkalinti. Tik todėl, kad šeima turėjo mažų vaikų, R.Bardzilauskienė buvo paleista anksčiau ir atvyko į Petkaičių mokyklą mokytojauti.
Muziejaus pradžią žymi prie įvažiavimo į sodybą pastatyta paskutinį šios mokyklos mokinį simbolizuojanti skulptūra
Pasak dabartinės sodybos šeimininkės, mokytojai šioje mokyklėlėje keisdavosi kone kasmet. Tik vienintelė R.Bardzilauskienė, grįžusi iš kalėjimo ir neturėjusi kur daugiau dėtis, kantriai mokytojavo iki pat mokyklos uždarymo, vėliau dirbo Dauglaukio mokykloje. Galiausiai ši sodyba tapo tikrais Bardzilauskų namais.
– Mano vyras Nerijus nelankė šios mokyklos, buvo per mažas. Mama jam leisdavo tik galiniame suole pasėdėti ir pasiklausyti. Kai jau ūgtelėjo, mokyklą uždarė ir jis turėjo lankyti Dauglaukio mokyklą. Čia visiškas vienkiemis visomis prasmėmis. Kai tvarkėmės dokumentus, paaiškėjo pakeistos kaimų ribos ir Petkaičiuose likome tik viena sodyba. Mūsų artimiausi kaimynai kitoje kelio pusėje jau priklauso Balandiškių kaimui. Įdomu tai, kad kaimynas apie savo adreso pasikeitimą sužinojo tik gimus anūkei, – kuriozus prisiminė pašnekovė.
Persikelti paskatino vagystė
Kadaise Petkaičiuose būta kur kas daugiau sodybų – 11, kurių tiesiog neliko – melioracija iškeldino vienus paskui kitų, treti patys išsikraustė. Vienas kaimo galas buvo vadinamas Nebyliškėmis, nes ten esą nebylys gyveno. Jei bandytume į Petkaičių kaimą patekti pagal navigaciją, tikėtina, kad ji būtent į Nebyliškių pusę vestų – taip kartą nutiko patiems Bardzilauskams, iš smalsumo užsimaniusiems pažiūrėti, kur nuves išmanusis prietaisas.
– Renovuodami namą, jo visas senąsias apdailas palikome. Tik lėkius (papuošimai virš namo stogo, – red.) gaminome, ieškojome, kokie būdingi šiam kraštui. Gyvenamojo namo langus keisdami, senuosius atnaujinome ir išnešėme į muziejų. Restauruoti padėjo restauratorius ir kaimynas Audronis Skurvydas. Nežinau, kaip pasakyti, bet turbūt abu su vyru esam kiek išprotėję. Be to, mano pirmoji specialybė yra istorijos mokytoja, tai nuo to aš nenutolau, tik dabar jau man kaip hobis, – aprodydama sodybą kalbėjo dabar Žalgirių gimnazijoje informatikos mokytoja dirbanti Lina.
Kol gyveno uošviai, tol šeimoje nebuvo diskusijų, ką daryti su sodyba. Tik vėliau, senoliams mirus senoliams, teko spręsti, ką daryti toliau. Bute gyvenę Bardzilauskai vasaromis leisdavo laiką sodyboje, o žiemą skubėdavo į daugiabutį. Tačiau rimtesnį sprendimą priimti privertė vagystė.
Senajame mokyklos name įsikūrusi Bardzilauskų šeima jį renovavo išsaugodama pastato autentiškumą
– Vieną žiemą sodybą apvogė. Tada visa šeima susėdom ir nutarėm, kad reikia balsuoti. Visi, išskyrus mane, balsavo, kad reikia kraustytis čia gyventi. Keturi balsai prieš vieną. Žinoma, nebuvau kategoriška, tačiau problema buvo ta, kad aš nevairuoju. Anksčiau dar buvo patogu važiuoti į miestą dviračiu, tačiau dabar tai pavojinga – iki pat Šešuvies tilto kelias siauras, o eismas intensyvus. Tik arčiau Dacijonų kelias išplatėja. Ir vis dėlto nutarėme čia parsikraustyti, – atviravo L.Bardzilauskienė.
Muziejuje – paskutinis mokinys ir tvarkaraštis
Paprašyta aprodyti muziejų, Lina siūlo pradėti nuo pačių pradžių – medinės skulptūros, simbolizuojančios paskutinį mokinuką, kurį dovanojo tautodailininkas Juozas Galbuogis.
– Lankytojų sulaukiame įvairiomis bangomis. Būna, po kapinių švenčių atvyksta, vasarą kas nors su vaikais ir anūkais atkeliauja. Užsuka ir susitikimus rengiančios klasės. Buvo laikas, kai su vyru organizuodavome vasaros stovyklas vaikams. Mūsų tikslas buvo derinti poilsį su darbu ir kasmet sugalvodavome ką nors tokio, kas vėliau liktų bendruomenei. Šiame informaciniame stende sužymėjome pažintinius takus. Surinkome vietovardžius, kurie vis dar čia vartojami, – pasakojo Petkaičių gyventoja.
Ant pastato, kuriame įkurdintas Petkaičių mokyklos muziejus, – senas sovietinis skambutis, kviesdavęs vaikus į pamokas. Tik jis ne autentiškas – atvežtas iš Klaipėdos. Nors muziejaus įkūrėjai bandė išsaugoti tikrąjį mokyklos skambutį, bet jis parūpo ilgapirščiams. Pačiame muziejuje galima išvysti ir paprastą varpelį, kuriuo kadaise skambindavo Petkaičių mokyklos mokytojai, skelbdami pertraukas ir kviesdami į pamokas.
– Muziejus sudarytas iš trijų dalių – senojo kaimo, mokyklos ir raudonojo kampelio. Rinkome kaimuose senovinius rakandus. Dauguma jų čia pat aplink surasti. Didelė medinė skrynia – naujausias eksponatas, atkeliavęs iš Dauglaukio. Mums sakė – imkit arba sudeginsim. Gauti girnapusę nebuvo labai lengva, jos paklausios, bet vieną tokią nusipirkom. Lankytojams leidžiam liesti eksponatus, vyro senuoju triratuku dar ir dabar vaikai kartais pasivažinėja. Visgi man asmeniškai įdomiausias eksponatas yra nertas kryželis, parvežtas iš Sibiro. Jis turi savitos šilumos, – apie muziejaus eksponatus pasakojo sodybos šeimininkė.
Kiek netikėta tarp senų lygintuvų, skrynių, sviestamušių buvo pamatyti senovines plaukų tiesinimo žnyples, kurias kaitindavo krosnyje, o vėliau damos gražindavosi.
Mokyklinė muziejaus dalis įrengta kaip tikra klasė – galima įsitaisyti sename suole, apžiūrėti prirašinėtą lentą. Gimė tradicija ant lentos užsirašyti pavardes tiems, kas mokėsi šioje mokykloje. Klasėje yra senų vadovėlių, pažymių knygelių ir net klasių žurnalų. Virš lentos kabo paskutinės mokytojos rašytas tvarkaraštis.
– Seniausieji suolai – iš Petkaičių mokyklos, o kiti jau iš Dauglaukio. Surinkom po vieną skirtingus, kad būtų galima pasižiūrėti, kaip laikui bėgant mokykliniai baldai keitėsi. Paskutinė Dauglaukio mokyklos direktorė Z.Bučinskienė išsaugojo senąsias mokyklos iškabas. Išsaugojome ir kelis Dauglaukio eksponatus iš tarybinių metų, juos eksponuojame raudonajame kampelyje. Lankytojai domisi įvairiais dalykais – vyresnieji į senovinius daiktus dairosi, vaikams smagiausia klasė ir jos suolai, galimybė juose pasėdėti. Turbūt teks ieškoti naujos lentos, nes mūsų turimos dvi jau prirašytos, – teigė muziejaus gide trumpam tapusi pašnekovė.
Atsisveikinant kilo tik vienas klausimas – ar miesto žmogui, atkeliavusiam gyventi į kaimą, smagu vienkiemyje?
– Man čia jauku. Į butą tikrai nebenorėčiau. Būna, pasileidžia kaimynų karvės, tai tiek to nepatogumo, – linksmai tarstelėjo Lina Bardzilauskienė.
