Šaukėnų kaimo istorijos: viso gyvenimo senelio paieškas užbaigė anūkas

Su „Tauragės kurjeriu“ susisiekęs Rytis Engelaitis, kurio giminės šaknys dar XIX amžiuje buvo įsitvirtinusios Šaukėnų kaime (Mažonų seniūnija), papasakojo įdomią ir sudėtingą savo šeimos ne vienos kartos gyvenimo istoriją. Ryčio senelis vaikystėje, bombardavimo metu per karą pasimetęs nuo mamos, be perstojo jos ieškojo visą gyvenimą. Tik anūkui Ryčiui pavyko promočiutę surasti ir jos pelenus į gimtuosius Šaukėnus pargabenti net iš tolimosios Australijos.

„Samanoti pamatai“ 

Pasak Ryčio Engelaičio, pasidalyti savo giminės istorija, suteikti daugiau žinių apie Šaukėnų kaime gyvenusius žmones jį paskatino „Tauragės kurjerio“ straipsnis „Šaukėnų kaimo istorija: mamuto kaulas, kapinynas ir kelios sodybos“. Jaunas vyras pasakojo, kad XIX amžiaus pabaigoje jo proproprosenelis Jurgis Mikas Engelaitis Šaukėnų-Lendrynės kaime įsigijo 1,64 ha žemės. Kilęs jis iš Joniškės kaimo, o žmoną Agotą Galinaitytę susirado iš Trūkiškės kaimo. Jiedu susilaukė daug vaikų, o 1892 metais gimė Ryčio proprosenelis Petras Engelaitis.

– Sužinojau, kad jam priklausė lentpjūvė, buvo velniškai geras stalius, bet ir velnio lašai jį pagadino. Petras su žmona Agota Sarapinaite susilaukė dviejų dukterų: Elena (vadino Lena) gimė 1920 metais, o Marta pasaulį išvydo 1922-aisiais. Pastaroji ištekėjo už Alberto Mejerio, atkeliavusio iš Girduvos (dabar Železnodorožnas, Rusija) ir susilaukė dviejų dukrų, kurios iki šiol gyvena Tauragės ir Jurbarko apylinkėse. O mano promočiutė Elena turėjo nesantuokinį vaiką – Šaukėnų kaime 1938 metais gimė mano senolis Jonas Engelaitis, – pasakojo Rytis.

Engelaičių sodybos išliko tik pamatai. Ryčio Engelaičio albumo nuotrauka

Iš pasakojimų Rytis žino, kad jo senelis Jonas Engelaitis, būdamas šešerių metų, su mama 1944-aisiais traukėsi į Rytprūsius, sovietams bombarduojant pabėgėlius, sproginėjant sviediniams jis pasimetė nuo mamos ir daugiau niekada jos nebematė.

– Praleido kurį laiką Rytprūsiuose ir tapęs „vilko vaiku“ grįžo pėsčiomis į Lietuvą, jį užaugino teta Marta. Jo mama, mano promočiutė Elena, taip pat išgyveno bombardavimus ir pasiekė pabėgėlių stovyklą Regensburge, vėliau apsistojo Šeinfelde, o 1948 metais emigravo į Australiją. Ten 2008-aisiais mirė. Tik 2021 metais jos pelenai buvo parvežti, dalis jų išbarstyta Jūros upėje, ties Šaukėnų kaimu, o kita dalis palaidota sūnaus kape prie Klaipėdos. Dabar turbūt jau nebelikę gyvų žmonių, kurie prisimintų šias Šaukėnų kaimo istorijas. Tik vidury miško, šabakštyne, stūkso samanoti Engelaičių namo pamatai, – nostalgiškai faktus dėstė vyras.

Paieškos atvedė į Australiją

Rytis Engelaitis – klaipėdietis, inžinierius, jo pomėgis – istorija, buvo svarstęs net ją studijuoti. Uostamiestyje Engelaičiai įsitvirtino, kai senolis Jonas apsigyveno Klaipėdoje ir sukūrė šeimą, ten gimė Ryčio tėtis, o prieš 26-erius metus pasaulį išvydo ir Rytis, kuris dar paauglystėje pradėjo domėtis šeimos istorija, vėliau jį dešimtmečiui įsukusią į šeimos istorijos tyrinėjimus.

– Mane suintrigavo, kad senolis visą gyvenimą ieškojo savo mamos, bet taip ir nerado. Jam 1993 metais mirus, paiešką tęsė jo sūnus, mano tėtis Sigitas. Pradėjęs domėtis šituo dalyku užsibrėžiau tikslą surasti senolio mamą. Nuo mano paieškų praėjus dešimčiai metų, man pavyko ją surasti Australijoje. Radau gyvus du jos sūnus lietuviškais vardais. Pargabenau jos pelenus. Ieškant didelių resursų nereikėjo, tik mokėti naudotis pateiktais šaltiniais internete. Mano tėtis neturėjo tokios galimybės, nes tuo metu tiek duomenų nebuvo sukelta į internetą, – kas lėmė paieškų sėkmę, atskleidė pašnekovas.

Vokietijos archyvuose R.Engelaitis surado dokumentus, įrodančius, kad senolio mama pateko į pabėgėlių stovyklą amerikiečių zonoje, ištekėjo už lietuvio ir po karo kartu išplaukė į Australiją. Ten susilaukė dviejų sūnų, tačiau santuoka nebuvo laiminga, užaugus vaikams sutuoktiniai išsiskyrė. Paieškoms tolimajame žemyne Ryčiui daug padėjo organizacija „Raudonasis kryžius“.

Ryčio promočiutė Elena Engelaitytė Tauragėje (iki 1944 m.). Ryčio Engelaičio albumo nuotrauka

– Aš nuo vaikystės girdėjau, kad mano senolis grįžęs po karo namų neberado. Jie buvo ar tai susprogdinti, ar tai nurinkti. Didesnė tikimybė, kad juos išnešiojo po plytą, nes buvo apleisti pabėgus gyventojams. Jį priglaudė svetimi žmonės, paskui jį susirado mamos sesuo ir jie gyveno  tai Molynuose, tai Kamščiuose, tai Griežpelkiuose, kur mano teta Engelaitytė ir dabar tebegyvena. Žinant šią istoriją man buvo įdomu, kur Šaukėnuose stovėjo senoji šeimos sodyba. Ne kartą ten lankiausi, tik nedrįsau užkalbinti vietinių žmonių. Prieš kelerius metus nuvažiavau vėl, pakalbinau Ambrozą, kitus gyventojus, mane nuvedė į mišką, šabakštyne pamačiau pamatus, – pasakojo Rytis.

Jaunas vyras atviravo, kad nesitikėjo rasti namo, kuriame gimė jo senolis ir visa giminė gyveno, liekanų, manė, kad likusi tik istorija. Išvydus pamatus, surūdijusias žibalines lempas, jo krūtinę užliejo užpildymo jausmas, toks džiugus, lyg kažką pagaliau atradus.

– Šaukėnai – labai gražus kaimas, nuostabus kraštovaizdis, ypač prie Jūros, tie šlaitai ir krantai. Mano senelis dažnai lankydavosi tuose kraštuose, apsistodavo Mažonuose pas tetą Mejerienę. Viena jos dukra gyvena Lomiuose, o kita – Pašvenčio kaime. Ateinančią vasarą turėtų atvykti vienas senelio brolis iš Australijos, jis apsistos Lietuvoje kuriam laikui. Atsivešim jį į Šaukėnus, nes jis labai nori pamatyti, kur jo mama gimė ir gyveno, kur prabėgo jos jaunystė, – surasto giminaičio ir giminės susitikimą planuoja R.Engelaitis.

Klausimų dar liko

Tolimajame žemyne surasti du prosenelės sūnūs, pasak Ryčio, yra tikri australai, moka vieną kitą lietuvišką žodį ar frazę. Jie atsimena, kad ankstyvoje vaikystėje tėvai su jais kalbėjo lietuviškai, bet pradėję lankyti angliškas mokyklas namuose turėjo kalbėti angliškai, mat tėvai norėjo gerai išmokti šią kalbą. Taip buvo siekiama greičiau integruotis į visuomenę.

Rytis nežino, kam priklauso žemė, ant kurios stūkso Engelaičių buvusios sodybos pamatai, kadangi 2000 m. nuosavybę atkūrusi prosenelės sesuo 1,5 ha padalijo savo dviem dukroms. Taip dalis žemės buvo perkelta į Lomius, o kita dalis – į Pašvenčio kaimą. Ryčio nuomone, gal ta vieta jau valstybės nuosavybė, nes ji nedirbama, aplink suvešėjo miškas, o sodyba apaugo brūzgynais.

– Eidamas prie sodybos bridau per dilgėles, jos virš mano galvos buvo, maždaug 2 metrų. Ten viskas apaugę, net neįsivaizduoju, kur keliukas galėjo būti, vedęs link to namo, iš kurios pusės jie patekdavo į sodybą. Lankiausi Antšunijų kapinaitėse, ten palaidoti mano protėviai, tačiau kapai nepažymėti, tai neaišku, kurioje vietoje. Ten besitvarkančių senyvų žmonių klausiau, ar jiems girdėta Engelaičių pavardė, ar ką nors žino. Jie sakė žinantys, kaimynai buvo, bet nieko pasakoti nenorėjo. Galbūt dėl to, kad prosenelės tėvas visaip legendomis apipintas, gal jie laikosi posakio „apie mirusius gerai arba nieko“, – įvairius variantus svarsto jaunasis Engelaičių palikuonis.

Rytis džiaugiasi, kad prosenelės tėvas Petras garsėjo kaip auksinių rankų meistras, turėjo net savo dirbtuves. Tik iki šiol jam nepavyko sužinoti, kurioje vietoje dirbtuvės buvusios – Šaukėnuose ar Tauragėje. Rytis turi 1938 metų policijos raštą, kuriame proprosenelio Petro Engelaičio nurodyta gyvenamoji vieta – Šilalės skersgatvis Nr. 3 Tauragės mieste. Rytis teigia neįsivaizduojantis, kur toks adresas galėjo būti, ar toje vietoje galėjo būti dirbtuvės.