Ūkininkas Alvydas Merkelis: „Mes, ūkininkai, esame per kantrūs“

Prasidedanti žemės ūkio reforma palies augalininkystės ir gyvulininkystės sektorius, pokyčių sulauks ir ekologiniai ūkiai. Kai kuriuos privalomus reikalavimus įgyvendinti Lietuvos žemdirbiams gali būti sudėtinga, kadangi produkcijos supirkimo kainos nekyla, o išmokos perpus mažesnės nei kolegų užsienyje. Stambaus ūkio Žygaičiuose šeimininkas Alvydas Merkelis net sustabdė ūkio plėtrą – ūkininką neramina būsimos permainos.

Pats darbymetis

Merkelių ūkyje Žygaičiuose darbas darbą veja: be kasdienių darbų keturiose fermose, gyvulių ir jauniklių priežiūros, karvių melžimo modernioje 32 vietų melžimo aikštelėje, šienaujama, ruošiamas silosas, tuojau prasidės ir javapjūtė. Darbų įkarštyje ūkio šeimininkas Alvydas vos rado laiko pasikalbėti apie prasidedančią reformą žemės ūkyje – pjovė atolą ir skubėjo sukrauti šienainį.

– Sulūžo šienapjovė, virinam detales. Jei mūsų produkcijos – pieno ir mėsos kainos kiltų, tai naujus reikalavimus įgyvendinti būtų nesudėtinga. Žaliavos gyvuliams kosmiškai pabrango. Būsimi pokyčiai gąsdina, laukiame, kas čia bus, sustabdėme gyvulininkystės plėtrą. Pasikalbam su gyvulininkais, tai jie persiorientuoja į grūdininkus ar kitą sritį, – kalbėjo Alvydas. – Ką tik bepaklausi, visų mintis atsisakyti gyvulininkystės. Nežinia, prie ko čia prives. Su traktoriumi pavažiuoti darbininkų atsiranda, tik niekas nenori fermose dirbti smirdinčio darbo. Bendrovių vadovai, turintys ne vieną tūkstantį galvijų, nusivylę sako: su mūsų Vyriausybe nieko gero – kaip į sieną atsimušame, todėl viena išeitis – keisti ūkininkavimo būdą.

Alvydo Merkelio nuomone, smulkūs šeimos ūkiai (iki 50 karvių) vargs. Kai nereikia samdomų darbininkų, nes užtenka šeimos darbo rankų, yra pelno ar nėra, jie vis tiek dirbs – svarbu darbo turi. Stambiems ūkiams sudėtingiau, nes darbuotojams reikia mokėti atlyginimą, o kai pajamų nelieka, reikia kažką keisti. Ūkininkus spaudžia ir pasyvūs, vadinamieji sofos, ūkininkai.

– Žmonės, kurie išnuomoja žemę, nori gauti visas išmokas. Išnuomodami 10–15 ha nori už kiekvieną ha gauti 200 Eur ir daugiau. O mums tik 120 Eur teišeina už 1 ha, – atviravo Alvydas, pernai dalyvavęs Strasbūre vykusiame streike ir reikalavęs lygių konkurencijos ir paramos sąlygų lietuviams žemdirbiams.

Fermose darbuotojų trūksta

Įgyvendinant ekoschemos (aplinkosaugines) programas, reikėtų, nors ir sumažėtų galvijų skaičius, turimo pievų ploto nemažinti. Taip, Alvydo nuomone, siekiama pririšti žemdirbius, kad nemažėtų gyvulininkystės ūkių. Jis teigia, kad pieno supirkimo kainos gegužę buvo net sumažėjusios, dabar moka tiek, kiek visada.

– Kainos stovi kaip prikaltos, vis tokios pat. Perdirbėjai savo pajamų negali mažinti, jie sako: mums pabrango elektra ir kuras. Ir mums tie dalykai neatpigo, taip pat daug kas brangsta, pašarai ir mineralai pabrango dvigubai. Mes turime mokėti iš paskutiniųjų, nes esame žemiausia grandis. Mes, ūkininkai, esame per kantrūs, – įsitikinęs A.Merkelis, kurio ūkis kasmet išlaiko aukštą poziciją Lietuvos pieno ūkių dešimtuke. – Mes kitaip nei grūdininkai naudojame trąšas, jų nepilame tiek, kiek pagal normą reikėtų. Mėšlas – natūrali trąša, pačios gamtos sutverta, visais laikais jis buvo. Dabar dėl to priekaištauja, sako, kad karvės per daug dujų išskiria. Į gyvulininkus nieks nekreipia dėmesio, jie nyksta, gal toks kažkieno noras.

Be plūgo Žygaičių krašto ūkininkui išsiversti būtų sudėtinga, juk pievos atnaujinamos jas suariant – tuomet žolė būna vešlesnė ir kokybiškesnė. O socialinę dimenciją, kai darbuotojams reikės mokėti nemenką atlyginimą, jis vadina dideliu stabdžiu žemės ūkyje, ypač gyvulininkystės sektoriuje, kuris gauna mažiausias pajamas. A.Merkelio nuomone, grūdininkams netrūks darbuotojų, nes darbas ne fermoje, bus ir iš ko jiems mokėti. Vyras teigia, kad kasmet darbuotojų rasti darbui prie gyvulių vis sunkiau ir sunkiau.

Pelnosi supirkėjai

Alvydas Merkelis turi pieno ūkį, o jo sūnus Matas – mėsinių galvijų ūkį. Kartu jie dirba 600 ha žemės (ariamos apie 400 ha), bendrai skaičiuojant laiko 900 galvijų (melžiamų 400, o telyčaičių – 300).

– Atrodo, sumos didelės, bet niekas nemato, kokios išlaidos – gauni ir iš karto viską atiduodi. Technika brangsta, ją reikia atnaujinti. Perkant šiuolaikinę techniką vis turi kažką tolygiai ūkyje padidinti, kad išsilaikytų ta technika. Jei nepasididinsi ūkio, niekas neatsipirks, – sakė pašnekovas. – Reformos metu sumažės gyvulininkystė. Turėjome planų pieno ūkį plėsti, ir sūnus savo ūkį, bet plėtrą sustabdėme. Nuo pavasario sūnus jautukus pradėjo išpardavinėti, veršiukų mažiname, veislines telyčaites paliekame vietoje parduotų jautukų, kad padaugėtų melžiamų karvių ir nereikėtų naujų pastatų.

Alvydas pasakojo, kad ir mėsos supirkimo kaina nekyla: už 1 kg įmitusios karvės gyvojo svorio moka 1,35 Eur. Jautukų, pačių geriausių, kuriuos supirkėjai išveža iš Lietuvos, už 1 kg moka 1,50 Eur, o jie užauga ne per vienerius metus. Vyras teigia, kad turint mišrų ūkį lengviau išgyventi, nes ta pati technika, tie patys darbininkai.

– Auginantys vien jautukus dejuoja, nes vien iš mėsos išgyventi sunku, todėl reikia auginti grūdus ar dar kažką prie šono turėti. Gal poryt, kai tik baigsim silosavimą, iš karto kulsim. Derlius, manau, bus kaip ir pernai, neblogas, nes gerai žiemojo. Javapjūtė šiemet prasidės dviem savaitėmis anksčiau, agronomai sako, kad neatsimena taip anksti prasidėjusios javapjūtės. Grūdai šiemet smulkesni nei pernai, nes greitai brendo, – sakė ūkininkas.