Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Oficialiais Tauragės rajono savivaldybės duomenimis, pirmąją karo Ukrainoje savaitę Tauragėje apgyvendinti 33 ukrainiečiai. Daugiausia moterys su vaikais. Didžioji dalis – čia dirbusių automobilių prekeivių šeimos. Visi iki vieno tikina – pirmą dieną, kai tik pasibaigs karas, jie grįš namo. „Mums nesvarbu, kaip atrodys Ukraina, kaip atrodys mūsų gimtieji miestai, mes neemigravome, mes tik norime išlikti gyvi, o tada vėl gyventi šalyje, kurioje gimėme“, – „Tauragės kurjeriui“ sakė karo pabėgėliai.
Norėtų toliau nuo Rusijos
Vos prasidėjus karui Ukrainoje, Tauragės autobusų parko autobusas išvyko į Lenkijos–Ukrainos pasienį. Tikėtasi į Tauragę parvežti bent 30 nuo karo bėgančių žmonių. Po daugiau nei dviejų parų laukimo autobusas su pabėgėliais buvo nukreiptas į Alytuje įkurtą nuo karo bėgančių ukrainiečių paskirstymo centrą ir vėliau ukrainiečiai nuvežti į Vilnių. Tauragėje apsigyveno tik savo automobiliais sieną kirtusieji ir tiksliai žinodami, kad važiuos į Tauragę – miestą, kur daugiau nei dešimtmetį dirba vyrai pirkdami automobilius ir pristatydami juos savo šalies žmonėms. Ukrainiečiai dėkoja už atvertą širdį, bet pripažįsta, Lietuva – arčiausia Rusijos ir Baltarusijos kaimynė – norėtųsi vykti toliau nuo sienų.
Bene labiausiai bombarduojamame Charkovo mieste likusi dailininkė Darina apsisprendė nepalikti gimtųjų namų. Jos mama su dviem mažesnėmis sesutėmis pabėgo į Rumuniją, o tėtis kartu su kitais taikaus miesto gyventojais išėjo savo kūnais nuo okupantų tankų dengti pagrindinį į miestą vedantį tiltą.
Ukrainietė Darina lieka su žeme maišomame Charkove ir rūpinasi našlaičiais. Asmeninio albumo nuotrauka
– Pirmosiomis karo dienomis buvo labai sunku. Mes turime keturis gyvūnus ir į slėptuves su visais nepriėmė. Ten yra ir alergiškų žmonių, negalime rizikuoti jų sveikata. Likome savo namuose ir šiandien jau ne tik girdime bombardavimą, matome tai, ką iš mūsų miesto padarė okupantai. Mes laikomės, bet trečiadienį neatlaikė mūsų labradorės Lialios širdis. Tris dienas ji nelakė, neėdė, o prasidėjus šaudymams lįsdavo už skalbimo mašinos ir drebėdavo. Mes nepaliksime savo namų. Mes nebebijome mirti, – „Tauragės kurjeriui“ pasakojo Darina.
Moteris apsisprendė nebėgti ir todėl, kad iš šalies per sieną praleidžiami tik moterys ir vaikai. Vyrai turi likti namuose.
– Mūsų vyrų kariauti nekviečia. Fronte kaunasi tik profesionalūs kariai, kurie moka laikyti ginklą. Jei žūsim, tai bent iki paskutinės minutės būsim kartu su vyru. Ačiū visiems geros valios žmonėms iš Lietuvos ir viso pasaulio. Nėra nieko baisiau už karą, bet net per karą žmonių gerumas padeda išgyventi. Jūs, lietuviai, esate mūsų broliai. Bet agresorius rusas yra ir jūsų pasienyje. Laikykimės visi kartu, – sakė Darina, prisijungusi prie Charkovo savanorių, kurie rūpinasi tėvų netekusiais vaikais.
Darina iš paskutiniųjų santaupų pirks maistą, higienos reikmenis ir tai, ką ras parduotuvėje.
Gyvens, kiek reikės
Audronės Fetingienės svečių namuose Tauragėje gyvenimas verda 24 valandas per parą. Čia apsigyveno pirmosios karo pabėgėlių šeimos. Audronė juos visus pažįsta ir vadina ne svečiais, ne draugais, o šeima.
– Mes negalėjome likti nuošalyje. Dešimt metų ukrainiečių vyrai maitino pusę Tauragės. Jie kiekvieną dieną gyveno mano svečių namuose, mes susidraugavome, susibendravome ir aš esu pasiruošusi padėti tiek, kiek reikės. Pas mane žmonės gyvens tiek, kiek tęsis karas, o jei reikės, ir ilgiau. Jie yra mano šeima, – „Tauragės kurjeriui“ sakė Audronė, pasak kitų rajono verslininkų, nutiesusi humanitarinės pagalbos tiltus tarp Tauragės ir Ukrainos žmonių.
Tauragės verslininkai kaip niekada vieningi: jau daugiau nei savaitę jie kasdien renka būtiniausius daiktus karo niokojamai Ukrainai (iš kairės: Romualdas Paulikas, Orestas Kliunka, Audronė Fetingienė). Mortos Mikutytės nuotrauka
Tuščius namus plėšia marodieriai
Kai lankėmės svečių namuose, hole žaidė vaikai, skambėjo jų juokas, po kojomis slėpėsi baikšti katytė. Ją atsivežė į Tauragę atsikraustę ukrainiečiai. Ne visos jaunos mamos sutiko pasikalbėti, moterys tikino pavargusios verkti šįkart jau ne dėl savęs, o dėl artimųjų ir visų tų, kurie gina Ukrainą.
– Mes pasimetusios laike, net negaliu pasakyti, kada tiksliai atvažiavome į Tauragę. Dienos susipainiojusios. Lyg ir paskutinę vasario dieną jau kirtome Lenkijos–Ukrainos sieną. Ten laukė mūsų vyrai. Važiavome kelias paras, pačios automobilyje su vaikais. Aš nevairuoju, tai važiavau su kita moterimi, dviem savo ir vienu jos vaiku. Beveik trys paros kelyje be miego. Automobilių kolona vos judėjo, užmerkti akių nebuvo kada. Mums buvo lengviau, bet kaimynė vairavo viena su dviem mažais vaikais. Jai kelias buvo košmariškas, – prisimena Aliona.
Du vaikus auginanti 35-erių metų moteris paskutiniais metais niekur nedirbo, rūpinosi namais ir mažais vaikais. Ji su šeima gyveno netoli Rovno miesto.
– Mūsų vyrai dirbti į Tauragę išvažiavo dar prieš karą. Prasidėjus bombardavimui namo jie negrįžo, tik suorganizavo, kad mes čia atvyktume. Kai išvažiavome iš miesto, pas mus situacija buvo daug geresnė nei Kijeve, Charkove ar kur kitur. Buvo oro atakos, visai šalia yra oro uostas. Nuo mūsų namų iki oro uosto vos keliasdešimt kilometrų. Nors jis ne karinis, rusų oro pajėgos pirmiausia susprogdino jį. Broduose, Ukrainos vakaruose netoli Lvovo, tarnauja mano brolis. Ten taip pat viską sprogdino pačią pirmąją dieną. Ant miesto numetė tris bombas. Mūsų šeimos bijo, jie liko ten ir niekur nevažiuos. Žmonės bijo palikti savo namus, nes jau visur atsirado marodierių, kurie naikina viską, plėšia namus, – apie realybę Ukrainoje pasakojo Aliona ir tikino į namus skambinanti keliasdešimt kartų per dieną.
Pasak Alionos, niekas nežino, kaip karas pasibaigs, bet ukrainiečiai tikisi geriausio.
– Norime, kad kuo greičiau pasibaigtų karas. Norime tą pačią dieną važiuoti namo. Norime pas savus ir tikime, kad jie liks gyvi, – viliasi Tauragėje apsigyvenusi dviejų vaikų mama.
Per parą – 1,5 kilometro
Svečių namuose apsigyvenusi 25-erių Saša į Tauragę taip pat atvyko su dviem mažais vaikais. Kol kas moteris yra vaiko auginimo atostogose, o iki jų dirbo medicinos darbuotoja. Dabar ji neatmeta galimybės įsidarbinti ir Lietuvoje.
– Labai tikime, kad neteks ilgai čia užsibūti. Mes, ukrainiečiai, norime namo. Ten liko mūsų šeimos, ten liko tai, ką mes kūrėme. Jei dar liko. Mano brolis yra kare. Jis Kijeve, dirba su aukščiausiais šalies vadovais. Mes pasitikime savo šalies vyrais, jie dėl Ukrainos padarys viską, – pasakojo Saša.
Moteris į nedidelį automobilį įsisodino du savo vaikus, susidėjo pačius būtiniausius daiktus, pasiėmė dokumentus ir pajudėjo prie sienos pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis. Tokios kelionės, prisipažįsta, neteko patirti gyvenime.
– Važiavome milžiniškoje kolonoje, net nevažiavome, trūkčiojome į priekį. Per vieną parą pasienyje nuvažiavau vos 1,5 kilometro. Tokios buvo eilės. Dar per sieną pervežėme ir kitą moterį su vaikais, kurie ėjo pėsčiomis. Matėme ir 14 metų mergaitę, kuri su dviem jaunesniais broliukais viena pati ėjo į Lenkiją. Jos pasienyje laukė tėtis. Šeima, turėjusi vietos automobilyje, paėmė vaikus ir pervežė per sieną. Jausmai sumišę, – pasakojo dviejų vaikų mama.
Sašos vyras jau aštuonerius metus dirba Tauragėje. Čia iš vietinių automobilių perpardavinėtojų pirkdavo mašinas ir gabendavo jas į Ukrainą. Vyras visą laiką apsistodavo A.Fetingienės svečių namuose, todėl net nesuabejojo, kur apgyvendinti ir savo šeimą.
– Mes pirmą kartą Tauragėje. Mums tikrai čia nieko netrūksta. Tauragiškiai – geri žmonės, jie aukoja ir maistą, ir daiktus, viską, ko tik reikia. Verslininkai padeda. Pirmąją naktį, kai apsistojome, vaikai verkė ir prašėsi namo. Dabar kiek nurimę. Jiems tai atrakcija, nauja šalis, kaip pramoga atrodo. Atnešė geri žmonės žaislų, gyvenimas tęsiasi, – pasakojo Saša.
Labdarą renka kiaurą parą
Pirmoji paramos kariaujantiems ukrainiečiams banga A.Fetingienės svečių namuose kilo dar vasario pabaigoje. Ten nuolat apsistojantys trys ukrainiečiai: du Vitalijai ir Leonidas subūrė internetinę grupę, prie kurios prisijungė ir rajono verslininkai, automobilių prekeiviai, visi, kas pasiryžę pagelbėti broliams Ukrainoje.
– Mes negalėjome likti nuošalyje, mes gyvenome iš ukrainiečių ne metus ir ne dvejus. Jie atvažiuodavo, pirkdavo, nuomodavosi mašinas, jie palaikė mūsų verslus. Dabar mūsų pareiga padėti jiems. Čia net ne pinigų klausimas, tai pareiga, – sakė aktyviai labdarą renkantis ir jos siuntimu į Ukrainą besirūpinantis Orestas Kliunka.
Vyras tikino, kad tauragiškiai atidavė ne tik naujas automobilines vaistinėles, bet ir išėmė jas iš savų automobilių, atvežė karinių šalmų, miegmaišių, kitų medikamentų, visko, ko reikia karo metu.
– Ir dabar ieškome automobilių. Bet kokie kare netinka, reikia džipų, nėra jų tiek daug Tauragėje ir jie kainuoja tikrai ne 2–3 tūkstančius eurų. Susivienijo skirtingų sričių verslininkai. Sekmadienį tauragiškiai prie mūsų važiavo kas penkias sekundes. Prikrovėme visą pilną greitosios pagalbos automobilį. Jį taip pat padovanojo tauragiškiai. Į jį prikimšome tiek vaistų, kad net muselė negalėjo įskristi. Kare reikia vaistų, bintų, tvarsčių, bet dabar turime kitą taktiką – renkame racijas, stoteles, termovizorius, – „Tauragės kurjeriui“ pasakojo O.Kliunka ir pasidžiaugė, kad krovininis labdaros automobilis buvo prikrautas vos per dieną.
Pasak A.Fetingienės, dauguma kitų miestų aukoja drabužius, o tauragiškių taktika buvo kita.
– Drabužių reikia mažiausiai. Kare reikia medikamentų, amunicijos, automobilių, palapinių, miegmaišių, generatorių. Renkame ir ramentus, ir neštuvus. Visi tauragiškiai tikrai stipriai prisideda ir finansiškai, galime pirkti automobilius, kurių reikia kare, juos paruošti ir siųsti, – pasakojo Audronė.
Moteris tikino, kad jos svečių namų durys neužsidaro nei dieną, nei naktį. Savo darbus metę verslininkai atvyksta rūšiuoti labdarą, krauti ją į automobilius. Kaip niekad susivienijusi Tauragės bendruomenė ir toliau raginama nenusisukti ir prisidėti tiek higienos priemonėmis, tiek būtiniausiomis prekėmis tiems, kurie pabėgo nuo karo ir dabar bent laikinai gyvenimą kurs Lietuvoje.
