Batsiuvė Rasa Kasparavičienė: pigi avalynė kokybiška nebūna

Batsiuvė Rita Kasparavičienė galanteriją ir avalynę Tauragėje taiso jau 34-erius metus. Savo verslą 1993-iaisiais įkūrusi moteris prieš dvejus metus D.Poškos gatvėje įsirengė naujas dirbtuves. Klientų nestokojanti amatininkė teigia – kad ir ką kalbėtų šiuo metu vis populiarėjančios eko odos gamintojai, vis dėlto kokybiškiausia iš natūralios odos pasiūta avalynė. Dirbtinės odos batai gražūs, tačiau ne ilgalaikiai. Nepaisant to, kiekvienas žmogus batus renkasi pagal „supratimą ir piniginę“.

Rita pasakojo, kad dirbti pradėjo 16-os metų, specialioje mokykloje Šiauliuose išmokusi taisyti ir gaminti naują avalynę. Ji nuo mažens svajojo apie siuvėjos profesiją, mat labai mėgo siūti. Neįstojusi kur norėjo, pasirinko batsiuvės amatą, nes ir čia reikia daug siūti.

– Mama su teta sakė, kad nedirbsiu to vyriško darbo, bet kai pradėjau, taip ir nesustoju, – šypsosi meistrė. – Augau Šilalėje, ištekėjusi apsigyvenau Tauragėje. Su vyru Virginijumi jau 30 metų gyvename kartu, užauginome tris vaikus, turime du anūkėlius, laukiame gimstant trečiojo.

Moteris neslėpė, kad jos gyvenime buvo ir sudėtingų laikotarpių. Sunkiai sergant teko išgyventi mamytės netektį, tuo pat metu privalėjo batų taisyklai ieškoti naujų patalpų, sūnus kaip tik studijavo, o dar savų namų statybos daug jėgų pareikalavo. Ligą įveikti padėjo šeima, savo vyrą Rita vadina angelu sargu, psichologu, patarėju, finansininku ir optimistiškai patikina, kad jei nebūtų vargo, nebūtų ir džiaugsmo.

Dažniausiai amatininkei batus taisyti atneša vyresnio amžiaus žmonės, seniau sulaukdavo ir nemažai jaunimo, dabar – mažiau. Blokados, krizės metais turėjo daugiau klientų, nes visi labiau taupė. Kai labdarynai prasidėjo, tai juose avalynės nusipirkę žmonės atnešdavo taisyti po kelias poras batų.

– Seniau avalynė buvo tvirtesnė. Dabar tokia kokybė, taip gaminami, kad kuo dažniau reikėtų naujus pirkti, skatinamas vartotojiškumas, – apgailestavo pašnekovė. – Seniau naudodavo natūralios odos vidpadį, dabar, kaip aš juokauju, saldainių dėžutės popierių. Ypač kiniški batai be tvirto vidpadžio, tik siūlas skersai suvedžiotas ir porolonas užklijuotas. Kokybiški batai pigūs nebūna.

Meistrė sako pastebėjusi, kad batų mados ratu sukasi maždaug kas 10 metų. Pastaraisiais metais sumažėjo aukštakulnių – seniau per dieną 10 porų sutaisydavo, dabar per mėnesį vos 3–4. Ritos pastebėjimu, nešiojant dirbtinės odos batus per šalčius kojos šąla, o per karščius – prakaituoja. Mažiems vaikams ji pataria pirkti batus su ortopediniu vidpadžiu, kietu užkulniu, kad neišklištų kojytės. O štai populiarios guminės avalynės, vadinamųjų „klumpių“, vaikams ji iš viso pataria nenešioti, nes nesiformuoja pėda ir vystosi pilnapadystė.

Nors rinkoje daugybė įvairių purškiklių ir impregnantų, R.Kasparavičienė pirmenybę teikia batų tepalui su vašku. Natūralios odos batus ji pati nešioja, to įpratino ir savo vaikus, nes nusipirkęs kokybišką avalynę greitai jos nesunešiosi, be to, tokia kojoms sveikiau. Meistrė priminė, kad sušlapusius batus džiovinti reikia atokiau nuo šilumos šaltinių, kad nesusitrauktų ir nesideformuotų.

Amatininkė pasakojo, kad klientams batus apsiuva, lopo, kulnis pakala, užtrauktukus įsiuva, aulus siaurina ir platina, ištempia ankštą avalynę, pakeičia vidpadžius, kala kniedes. Taiso odinę galanteriją – krepšius, lagaminus, rankines, diržus, atlenkia storo audinio kelnes. Kažkodėl žodis „galanterija“ neretai suklaidina tauragiškius, todėl jie atėję prašo sutaisyti juvelyrinius dirbinius.

Vasarą darbo batų meistrė turi mažiau, o štai rudenį sulaukia nekantrių klientų antplūdžio. Nemažai tokių, kurie pasibaigus sezonui iš karto batus ruošia kitam sezonui. Jei neverta atneštų batų taisyti, Rita klientams pasako, kad ekonomiškiau už sutaisymo kainą nusipirkti naujus. Batsiuvės tauragiškiai prašo patarti, kaip atskirti, ar avalynė iš natūralios odos pasiūta. Pasak jos, tai visai paprasta – natūrali oda nedega, siūlės paliktos nukirptos. Dirbtinės odos batų siūlės atlenktos, priešingu atveju jos iširtų.