Išnykę kaimai vėl prisikelia žmonių širdyse

Prisikėlimas vyksta jau devinti metai iš eilės likus savaitei iki Oninių šventės. Kai pirmą kartą rašiau apie Margiškių kaimą gal prieš kokius 27–29 metus, jis buvo tikrąja to žodžio prasme gyvas. Gyvi dar buvo Urviniai ir Laužininkai. Bet jau galėjai pajusti, kad artėja tikrų tikriausias galas. Taip ir atsitiko. Anais laikais kalbėjausi su ten gyvenančiais žmonėmis Ona Pečkauskiene, Vincu Sudeikiu, Stefanija Sudeikiene. Tegul bus lengva jiems Žygaičių krašto žemelė. Regėjau anuo metu jau lūžtančias, griūvančias fermas, purvinus, kartais visai neišvažiuojamus kelius, o iki telefono reikalui rimtam ištikus reikėdavo klampoti keturis kilometrus.

Dabar visai kitaip čia viskas. Ištisiniai gražiausiai įdirbti laukai aplinkui. Kukurūzų (net keista, kartais kitų pasėlių) plotai lyg Pietų Amerikoje, kviečiai lyg mūras, o nuo kalvelės, ant kurios renkasi vakaroti kraštiečiai, atsiveria pasakiškas Žemaitijos, Žygaičių apylinkių grožis: lengvas, švelnus, žalias, šviežias, jaudinantis – net širdžiai saldu.

Renkasi kas metai

Į tradicinį Margiškių ir aplinkinių kaimų čia gyvenusių žmonių susitikimą renkamasi kiekvienais metais, likus savaitei iki javapjūtės pradžios – iki Oninių. Kai šios susibūrimo idėjos autorius ir vienas pagrindinių organizatorių ūkininkas, šviesus žmogus Romaldas Mančas (pritariant žmonai Irmai) sumąstė sukviesti į būrį visus norinčius ir čia kažkada gyvenusius žmones pasikalbėti, prisiminti gyvenimą šiuose kaimuose, pagerbti išėjusiuosius, nesitikėjo tokio kraštiečių entuziazmo. Jam iš karto pritarė kraštietis Edvinas Krikščiūnas, taip pat čia gimęs, augęs, pradinę mokyklą baigęs, dabar jau buvęs Žygaičių seniūnijos seniūnas Vytautas Juška. Manyta, kad rinksis galbūt kas penkerius metus, gal dažniau, gal rečiau. Bet įvyko taip, kad net kitokio klausimo neiškilo, kada ir kaip burtis – kiekvienais metais. Ir renkasi, ir suvažiuoja, ir ateina, ir atsineša, ir glėbesčiuojasi, meldžiasi, lanko kapelius, valgo bendrą vakarienę…

Devintasis išnykusių kaimų gyventojų susitikimas – kaip ir kasmet, bendra nuotrauka. Eugenijaus Šalčio nuotrauka

Informacijos nedaug

Apie šiuos kaimus informacijos daug niekur nerasite. Keletas žodžių parašyta ir jau gerokai prieš 20 su virš metų išleistoje Tauragės enciklopedijoje. Internetas irgi tyli. Gerai, kad jauni žmonės jau sukūrė feisbuko paskyrą „Margiškietis“. Čia jau galima rasti šiek tiek šiuolaikinės informacijos, gal atsiras ir atsiminimų, pasakojimų, senovinių nuotraukų. Ir jau atsiranda, gera pradžia padaryta.

Daug informacijos gali suteikti ir išlikę apylinkių vietovardžiai: upelis Skambalinis, Sartė, Aukštupė (iš čia Sartininkų, Aukštupių pavadinimai), Oržkupis, Kerupys, Ežeruona, Gerklė, Tyrelupis, Balčia, Dabrupis, Giegždupukas, Kamona. Tai hidronimai. O miškai dažniausiai pavadinti jų savininkų vardais – Mockinė, Laurinavičiaus miškas, Laurinė, Staneikinė, Pocinė, Meškinė ir t.t. Artimiausios kitos gyvenvietės – Pašikšniai, Šikšniai, Vylūsčiai, Pryšmantai, Užpelkiai, Lazdynė, Vilaičiai, Putokšliai, Zoliškiai…

Yra šioje žemėje ryšių ir su garsiaisiais broliais architektais Nasvyčiais, jų seserimi, žinoma ilgamete radijo diktore Undine Nasvytyte (1926–2016). Žymūs Amerikos veikėjai gydytojas Motiejus Nasvytis, agronomas, pedagogas, visuomenės veikėjas Antanas Nasvytis – iš šių kraštų. Aukštas tarpukario Lietuvos pasienio policijos valdininkas, atsargos kapitonas, Sartininkų valsčiaus mokytojas Juozas Nasvytis yra irgi iš Margiškių. Pagaliau iš Margiškių yra ir mano bičiuliai, vaikų poetas, Tauragės literatas Jonas Jakštaitis, į šventę atvežęs draugams ir kaimynams jau 12-tąją savo eilėraščių vaikams knygą „Takelis į namus“, kolekcininkas Antanas Merkelis ir dar daug garbingų piliečių (vien apie Mančų šeimą kiek būtų galima kalbėti). Visų neišminėsi.

Prasidėjo malda kaimo kapinaitėse

Devintasis kraštiečių susitikimas liepos 22-ąją prasidėjo senosiose kaimo kapinaitėse, kur palaidoti šių kaimų proseneliai, auga šimtamečiai ąžuolai. Meldėsi kartu su visais ir kunigas Edikas Šulcas, kurio šaknys taip pat čia. Jo seneliai čia gyveno, yra vieta, vadinama „Šulcine“, kažkur laukuose ir ąžuolas dar tebežaliuoja buvusioje Šulcų sodyboje. Prisimenu, prieš keletą metų, kai buvo surengtas penktasis susitikimas, dalyvavo du kunigai. Be E.Šulco, tuomet pamaldas Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčioje laikė kunigas, teologijos daktaras, rašytojų sąjungos narys, poetas iš Čikagos Valdas Aušra. Jo šaknys vėlgi – Urvinių kaime. Prasmingą tuomet pamokslą pasakė V.Aušra, tada pažymėjęs savo tarnystės Dievui ir bažnyčiai 25-metį. Taip išeitų, kad greitai bus ir tarnystės 30-metis. Gal vėl visi susitiksime ant Margiškių kalvos? Šiame krašte prie Sartininkų, Margiškių, Laužininkų, Urvinių gyveno ir katalikai, ir evangelikai liuteronai, bet, kaip pasakojo žmonės, nesantaikos ar kažkokių nesusipratimų nebuvo niekada. Visi parubežio gyventojai sugyveno labai taikiai ir gražiai, kaimyniškai. Niekam per daug nerūpi – katalikas tu ar evangelikas.

Tradicija rinktis prie senųjų kapinaičių susiklostė savaime ir niekam nereikia jokio scenarijaus. Čia bestovi du kryželiai, bet kapinaitės tvarkingos, visada skrupulingai tvarkomos. Kunigui E.Šulcui vadovaujant, pasimelsta, uždegtos žvakutės, prisiminti čia besiilsį protėviai. Kapinaitės senos, bičiulis J.Jakštaitis sako prisimenąs kryžių, ant kurių būdavo užrašytos datos 1800 metų ir ankstesnės.

Akmuo mokyklai

Margiškių pradinė mokykla uždaryta jau seniai – 1971 metais, tačiau viskas čia jungiasi kažkaip būtent per ją, per mokyklą. Keturias klases baigę klasiokai tebėra geriausi draugai, prisimena visus nuotykius, gražius ir ne tokius gražius darbus, išdaigas, varžybas, mokytojus. Dar 2015 m. Vytauto Juškos iniciatyva buvo pastatytas didžiulis Edmundo Abromo dovanotas lauko akmuo. Jis pastatytas prie buvusios mokyklos pamatų ir dabar yra lyg visų šių čia buvusių kaimų centras. Ant akmens iškaltas užrašas: „Margiškių pradinės mokyklos, uždarytos 1971 metais, atminimui. Buvę mokiniai iš Laužininkų, Margiškių ir Urvinių kaimų, 2015-07-25“. Tokia pagarba kaimo mokyklėlei man atrodo lyg kokiam universitetui parodyta. Štai kada galime įsitikinti, ką žmogui, ypač kaimo gyventojui, vaikui ir tėvams, reiškė mokykla. Ir kokią pagarbą ji buvo užsitarnavusi. Tikrai yra apie ką pasvarstyti mūsų „amžinai kurtos ir nesukurtos tautinės mokyklos“ kūrėjams.

Todėl visada, grįžtant iš kapinaičių, dar vienas tradicinis sustojimas ir pasidalijimas prisiminimais, organizatorių pagerbimas vyksta prie paminklinio akmens mokyklai. Čia jau iniciatyvos imasi turbūt pagrindinis šventės organizatorius, rėmėjas Romaldas Mančas ir Edvinas Krikščiūnas. Pastarasis, jei nebūna kokioje šventėje kunigo, puikiai jį pavaduoja. Ir šįkart kalbėjo Romaldas Mančas, visada atvykstantis su žmona Irma, Edvinas Krikščiūnas, Vytautas Juška,  dovanotos dovanos, čia įsikūrusio bitininko ir šaulio Kęstučio Jurgelevičiaus bičių medus. Prieš ketvertą metų atvyko ir buvusi mokyklos vedėja Stasė Baltutienė, prisiminė dvejus čia praleistus metus, savo eilėraščius čia skaito Jonas Jakštaitis. Visada būna daug dovanų ir padėkos žodžių organizatoriams. Nuolat prisimenama, kad protingai tuometinio Žygaičių seniūnijos seniūno V.Juškos padaryta, jog kalvelė (kiek didesnė nei 1 ha ploto) neprivatizuota (seniūno iniciatyva), žemė čia „valdiška“, užtat visi drąsiai gali lankytis ir nieko nereikia prašyti leidimo. Neprivatizuotoji žemė naudojama bendroms reikmėms. Geru žodžiu paminėta ir dabartinė Žygaičių seniūnijos seniūnė Lina Baziliauskienė, kurios dėmesio nestinga tvarkant Margiškių kalvelę ir organizuojant kraštiečių susibūrimus.

Vaišės

Koks kaimynų suėjimas be vaišių? Būna vaišės gausios, gardžios, įvairios. Kiekviena šeimininkių rodo savo išmonę, todėl prie gausiai apkrautų skanėstais stalų būna linksma, smagu, gera. O kalbų kalbelių kiek! Negi viską čia išpasakosi. Nespėjau dorai su savo klasioku advokatu Genadijumi Lukminu iš Kelmės pasišnekėti (jis vedęs Zelmą Mančaitę iš Margiškių, todėl čia ir susitinkam kiekvienais veik metais). Turėjom su J.Jakštaičiu anksčiau išvykti Skaudvilėn, kur vyko poezijos ir muzikos šventė. Bet nieko tokio. Susitiksim kitąmet vėl visi jau kaip ir jubiliejinėje išnykusių kaimų šventėje – dešimtojoje.

Kai pabūni tokiose šventėse, supranti, kad vis dėlto mes, lietuviai, kai reikia, esame stiprūs ir vieningi. Kaip kumštis. Jaučiu tą dvasią ir jėgą savo kūnu, savo sąmone. Ir tai nuostabiausias dalykas – jausti kaimyną, kuriuo visada gali pasitikėti, šalia.