Karo pabėgėlė Alla Tauragėje pasijuto kaip pasakoje

Dalintis:

Pirmomis karo dienomis ukrainietė Alla Chodiačaja, kaip ir daugelis Iziumo gyventojų, neskubėjo išvykti iš miesto, nes tikėjo, kad Ukrainos kariuomenė tuoj išvys rusų okupantus. Tačiau be perstojo sproginėjant bomboms ir griūvant namams, žūstant gyventojams, su dvylikamečiu sūnumi moteris apsisprendė važiuoti į Lietuvą. Aplinkybės atvedė į Tauragę, o vyras pasiliko ginti tėvynės.

Daug kur dirbo

Alla sako, kad Tauragė jai labai primena gimtąjį Iziumą, kuriame iki karo gyveno 43 000 gyventojų. Nors mūsų miestas mažesnis, tačiau čia jai taip pat jauku ir žalia, užmiestyje ošia miškai, ir Iziumas, ir Tauragė įsikūrę prie upių. Anksčiau Iziume klestėjo pramonė, buvo gaminami garsūs pasaulyje akinių lęšiai. Juos gamykloje liejo ir Allos tėtis, ir uošvis. Moteris sako, kad ir žymioji Kremliaus žvaigždė bei švyturių lempų gaubtai išlieti Iziume. Mieste veikė dvi profesinės mokyklos ir Charkovo politechnikumo skyrius.

– Turėjome sviesto, mėsos gamyklas, gaminome gardų alų. Aš – inžinierė-ekologė. Baigusi medicinos mokyklą laikinai dirbau ligoninėje, vėliau įsidarbinau sanitarinėje epideminėje stotyje laborante, tikrinau, ar aplinkos užterštumas neviršija normų, esu net „kukurūzniku“ skridusi, kai tręšė laukus, tuomet ėmiau oro mėginius. Šią stotį prieš penkerius metus išformavo, todėl įsidarbinau darželyje medicinos sesele, o po dvejų metų jau dirbau ligoninės infekciniame skyriuje, – pasakojo moteris.

Sveikatos apsaugos sistema Ukrainoje visiškai kitokia nei Lietuvoje. Pasak Allos, Ukrainoje žmonės gydytis turi savo lėšomis, ten nėra privalomojo sveikatos draudimo. Todėl labai sudėtinga, kai atlyginimas – 5 tūkst. grivinų, o gydymui reikia 15 tūkst. Moteris prisimena, kad COVID-19 pandemijos laikotarpiu dirbti ligoninėje buvo ypač sunku, nes įstaigai trūko lėšų, o atlyginimas mažas. Todėl ji ėmėsi individualios veiklos – Kijeve padėjo mamoms prižiūrėti kūdikius, nes tai išmano – yra dirbusi neišnešiotų naujagimių skyriuje ir vaistinėje.

Okupantai Iziumą suniokojo taip, kad jame gyventi tapo neįmanoma. Asmeninio albumo nuotrauka

Miestas subombarduotas

Alla prisiminė, jog kilus karui būtent į Tauragę važiavo todėl, kad Mažonuose, medžio apdirbimo įmonėje, nuo praėjusių metų rudens dirbo jos vyresnysis 25-erių metų sūnus Taras. Visi Allos giminaičiai gyvena Iziume, kituose Ukrainos miestuose jiems nebuvo pas ką apsistoti.

– Supratom, kad reikia išvykti, bet neturėjome pinigų, nes maži atlyginimai – konvertavus grivinas būtų tik 100 Eur. Tą rytą vyras grįžo namo pakeleivingomis mašinomis iš Charkovo, kur dirbo statybininku. Manėme, kad karas mūsų nepalies, nes miestas mažas, daug žmonių emigravo, gamyklos užsidariusios. Tačiau bombos krito, iki kovo 6 dienos laukėme, kaip ir daugelis žmonių, vis tikėjomės, kad mus netrukus apgins mūsų armija, – kalbėjo pašnekovė.

Kai per dvi dienas okupantai sugriovė Iziumo miestą ir buvo nutrauktas vandens, dujų, šilumos ir elektros tiekimas, kasdien žūdavo žmonės, Allos šeima apsisprendė palikti namus. Ji sako, kad mieste kovo pradžioje buvo likę apie 15 tūkst. gyventojų, jie nuolat lindėjo rūsiuose, buvo subombarduota ligoninė, poliklinika, išliko tik dvi mokyklos. Negydomi mirė daug žmonių, okupantai į miestą neįleido Ukrainos humanitarinės pagalbos.

– Svarstėme, kaip išvykti. Neturėjome mašinos, nes mums buvo per brangu ją įsigyti. Be to, išvažiuojantys iš miesto automobiliais neretai patekdavo į bombardavimą ir žūdavo kelyje. Trūko degalų. Kadangi kovas buvo žiemiškas, negalėjome eiti pėsčiomis, slėptis prireikus, nakvoti lauke, juk šalta. Nusprendėme važiuoti per Donecko apskritį, pasiekėme Krematorską, mus išvežė savanoriai. Važiuojant bombos krito tai dešinėje, tai kairėje pusėje. Buvo labai baisu, nes naikintuvai atlėkdavo tyliai, pirmiau išgirsdavom bombų sprogimą ir tik tada juos pamatydavom, – patirtą siaubą prisiminė moteris.

Allos vyras pasiliko ginti tėvynės. Asmeninio albumo nuotrauka

Vyras kariauja

Bendrovė „Brolenta“ Allą su jaunesniuoju sūnumi Michailu iš Lenkijos parsivežė į Mažonų kaimą. Moteris džiaugiasi, kad visa Mažonų bendruomenė, čia veikiančios įmonės, pavieniai žmonės jiems padėjo: apgyvendino, surado baldų, parūpino patalynės ir ko tik reikia, dovanojo net kompiuterį. Iš Ukrainos ji išvyko tik su dviem kuprinėmis, nes bagažas užima kito žmogaus vietą.

Moteris pasakojo, kad spalį išvaduotame Iziume šiuo metu remontuojama ligoninė, ten jau dirba iš Amerikos atvykę gydytojai. Daug vietos gyventojų mirė iš bado ir šalčio, ypač vieniši, sunkiai vaikštantys seneliai. Jos uošviai, likę Iziume, užsiaugino bulvių, tik todėl išgyveno. Parduotuvės nedirbo, už miltus ir kruopas žmonės okupantams turėdavo atidirbti nurodytus darbus, kad tik galėtų pamaitinti vaikus.

– Mūsų namas apšaudytas, stogo kiaurymę uošvis šiaip taip užlopė, tačiau nebėra langų. Į kiemą atlėkęs sprogmuo išvertė vieną namo sieną. Rusai plėšė privačius ir daugiabučius namus, ieškojo aukso ir pinigų, išnešė kas vertingesnio. Buvo atėję ir į mūsų namus, uošvis apsimetė, kad ten gyvena, tai prie jo akių išnešė televizorių, buitinę techniką, pagrobė šlifuoklį. Rusai tai vadina trofėjais, – tvirtino Alla.

Alla Chodiačaja prisiminė, kad prezidentui Volodymyrui Zelenskiui paskelbus visuotinę mobilizaciją jos vyras iškart nuvyko į karinį komisariatą ir iki šiol gina tėvynę nuo okupantų. Kovo mėnesį buvo labai šalta, o jis fronte neturėjo nei šiltų drabužių, nei kuprinės, nei tvirtų batų, net šalmo.

– Atvykusi į Lietuvą prašiau žmonių vyrui padėti, lietuviai surado šalmą, nors tuo metu jie buvo išpirkti, ir nusiuntė jam kartu su kitais labai reikalingais dalykais. Vyras supranta savo pareigą, vasarą buvome su juo susitikę Kijeve, – sakė pašnekovė.

Nori pasilikti

Vos atvykusi į Mažonus, Alla prašė padėti rasti bet kokį darbą, nes nenorėjo būti išlaikoma valstybės ir naudotis pabėgėliams skirta pašalpa. Balandžio mėnesį ji įsidarbino Tauragės ligoninės Slaugos, palaikomojo gydymo ir paliatyviosios pagalbos skyriuje slaugytoja.

– Čia mane paskyrė, nes vyresni žmonės supranta rusiškai, lengviau susikalbėti. Nuostabus kolektyvas, padėjo man adaptuotis, puikūs ligoniai, smagu su jais bendrauti. Atvykusi į Lietuvą pasijutau kaip pasakoje – čia sutikau tik nuoširdžius, pagalbą siūlančius žmones, – tvirtino Alla.

Liepos mėnesį Alla drauge su sūnumi persikraustė gyventi į Tauragę. Sūnus mokosi „Aušros“ progimnazijoje ir nuotoliniu būdu Ukrainos mokykloje. A.Chodiačajai nieko netrūksta, ji norėtų čia likti gyventi.

– Mano miestas sugriautas, kaip sugrįžti ten, kur nieko nebėra? Grįžę į namus žmonės kviečia išminuotojus, nes skalbimo mašinos, spintos, sandėliukai užminuoti, pradaręs duris gali žūti. Aš noriu čia gyventi. Mokausi lietuvių kalbos, ji sunki, ypač linksniai. Darbe kolegos su manimi kalba lietuviškai, kad greičiau išmokčiau, jei ko nesuprantu, paaiškina, – džiaugėsi moteris, jau mokanti nemažai lietuviškų žodžių.

Alla Chodiačaja teigė suprantanti, kad dėl karo kenčia Lietuvos ekonomika, kyla kainos, žmonės net netenka darbo. Ji jaučia dėkingumą, kad lietuviai dėl to nekaltina ukrainiečių, o labai padeda kovoti su okupantais, nes be paramos, be karinės technikos Ukraina nebūtų atsilaikiusi.

Projektas „Ties riba“

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą