Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragės savivaldybei užsimojus iš privačių asmenų nupirkti du istorinius pastatus – Kreivėnų malūną ir buvusį Lietuvos banko pastatą, į viešumą kyla svarstymų – o kas išgelbės kitus saugotinus, bet nykstančius istorinius statinius? Kuo prastesnė garsioji Gaurės seniūnijoje vis dar tebestūksanti Fišerio neoromantinio stiliaus koplyčia? Šis statinys – Tauragės krašte neišlikusių dvarų palikimas. Tik neaišku, kas juo turėtų pasirūpinti, ar netaps koplyčia karšta bulve, mėtoma iš rankų į rankas, kol virs griuvėsių krūva.
Gaurės dvaro likučiai
Iki Gaurės miestelio likus maždaug 1,2 km, kur Šešuvis išraičiusi dailią kilpą, stovi garsioji Fišerio koplyčia. Nuo žvyrkelio iki istorinio statinio reikia tolokai žingsniuoti žolėtu taku, šalia jo vienoje pusėje driekiasi kanalas, o kitoje – elektrinio piemens saugomos ganyklos. Mašinos juo kažin ar ryšis važiuoti, tikėtina, kad žymės ten paliktos keturratininkų.
Tauragiškis istorikas Darius Kiniulis neseniai lankėsi prie koplyčios ir žino, kokia jos būklė. Jo teigimu, ši koplyčia svarbi mūsų kraštui. Istorikas pasvarstė, jog gal stogą kažkada keitė bendruomenė, gal ji ir dabar galėtų susiburti ir nutinkuoti, nudažyti išlikusį statinį, kad nors išorė būtų normali, gal savivaldybė skirtų šiek tiek lėšų.
– Kai kurie rajonai turi daug išlikusių dvarų, tai ši koplyčia Lietuvos mastu gal ir neatrodo itin reikšminga, bet kai mes visame rajone išlikusių dvarų neturime, ji mums turėtų būti svarbi. Gaurės dvaro neišliko, Fišerio koplyčia – paskutiniai jo likučiai, kurie Lietuvos dvarų kultūrą, tą istorinį laikmetį primena. Gaurės dvaro savininkas gydytojas Boleslovas Fišeris buvo įtakingas Rusijos imperijos veikėjas, pažinčių turėjo ir turtingas buvo, tai per tą prizmę žiūrint sakytum – gal neverta, bet kalbant apie dvarų kultūrą, jų architektūrą, išsaugoti ją tikrai verta. Į kultūros paveldo objektų sąrašą šis statinys neįtrauktas, bet būtų verta įtraukti, kad apsaugą gautų, tik pirmiau reikėtų sutvarkyti. Objektas nėra sudėtingas, kad pagal visus paveldo išsaugojimo reikalavimus reikėtų viską daryti, kad tik atsirastų kas užsiimtų tą daryti, – svarstė istorikas.
Žymiajam gydytojui Fišeriui kartais kažkas dar uždega žvakelę. Reginos Genienės nuotrauka
Rekonstruoti būtina
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad carinės kariuomenės gydytojas B.Fišeris išgarsėjo, kai padėjo carienei Aleksandrai Fiodorovnai, paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II žmonai, sėkmingai pagimdyti sūnų Aleksejų. Gaurės dvarui, kurį 1876 m. įsigijo B.Fišeris, priklausė apie 1000 ha žemės, jame gydytojas leisdavo vasaras. Fišeris dvarą perrašė sūnui Jonui, todėl buvo manoma, kad koplyčioje palaidotas Jonas Fišeris. Boleslovas Fišeris tragiškai žuvo Sankt Peterburge. Pašarvotas su brangiais apdarais, su aukso kardu, cinkuotame karste. Karstas iki Jurbarko buvo plukdomas Nemunu, o į Gaurę vežamas arkliais ir palaidotas koplyčioje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariai išplėšė koplyčią, sudegino dvarą. Po Antrojo pasaulinio karo koplyčia toliau buvo niokojama.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto studijų prodekanas Linas Krūgelis 2017 m. yra atlikęs studiją ir paskelbęs mokslinę publikaciją apie Fišerio koplyčios Gaurėje atkūrimo perspektyvas. Pasak tyrėjo, koplyčios languose kadaise buvo vitražai, o viduje įrengtos laidojimo kriptos. Nustatyta, kad B.Fišerio palikuonys gyvena Kanadoje. 2015 m. jo proprovaikaitė Susan Atkinson iš Otavos buvo atvykusi į Lietuvą ieškoti savo prosenelių pėdsakų. Istorikas ir architektas L.Krūgelis įsitikinęs, kad istorinis ir architektūrinis Fišerių šeimos palikimas – koplyčia, atsižvelgiant į jos reikšmę Gaurės miesteliui, privalo būti rekonstruota. Architektas net yra sukūręs pirminę šios rekonstrukcijos viziją. Tauragės savivaldybė puikiai ja galėtų pasinaudoti. Tik noro ir šiek tiek pastangų reikia.
Publikacijoje architektas įgelia savivaldybei, kad nesugeba prižiūrėti tokios istorinės retenybės. Šis statinys iki šiol neturi oficialaus šeimininko. „Pirmiausia šiam pastatui reikalingas šeimininkas, juridinis valdytojas. Šiuo metu, žvelgiant iš formaliosios pusės, už šio objekto priežiūrą niekas nėra atsakingas, nes pastatas juridiškai yra neegzistuojantis. Netgi 2011 m. Gaurės miestelio bendruomenės pradėta koplyčios pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra siekiant objektą perimti bendruomenės žinion yra įstrigusi rajono valdžios institucijose. Pastatą būtina įforminti kaip vietinės reikšmės istorijos ir kultūros vertybę. Įtraukti jį į vietinį registrą ir pritaikyti šioms vertybėms taikomą apsaugos režimą“, – rašo architektas L.Krūgelis.
Nenusišalina, bet imtis iniciatyvos nenori
Gaurės bendruomenės „Gaurkiemis“ pirmininkas Kęstutis Balašaitis sakė prieš dvejus metus lankęsis prie koplyčios, įspūdį pamatytas vaizdas jau tada jam sukėlė blogą. Bendruomenės pirmininkas neabejoja, kad laikui bėgant koplyčia sunyks. Su gauriškiais kalbėdamas sako išgirdęs įvairių nuomonių: vieni už išsaugojimą, o kitiems – neverta.
– Gaurėje baigiau mokyklą, laikau save gauriškiu, nors gyvenu ne ten. Būtų įdomu žmonėms po daugelio metų koplyčią pamatyti, nes tai Gaurės istorija. Bet iš kokių lėšų, kur gauti pinigų, kad ji būtų sutvarkyta? Kad bent kas sąmatą parengtų, kiek tai kainuotų, tai būtų galima kažką galvoti. Nežinau, nuo ko čia reikėtų pradėti, – susirūpinimo neslėpė gaurės bendruomenės pirmininkas.
Koplyčia laikoma lankytinu objektu, net įrengtas tai nurodantis ženklas. Reginos Genienės nuotrauka
Kas turėtų pasirūpinti koplyčios išsaugojimu? K.Balašaičio nuomone, tai padaryti turėtų savivaldybė, kuri rūpinasi rajono skulptūromis ir paminklais.
– Savivaldybė turėtų numatyti lėšas. Gaurės seniūnija ten nupjauna žolę, rūpinasi, kiek gali. Praėjimas paliktas, mačiau, pravažiuoti galima, kai nešlapia, nes ten jokio kelio kaip ir nėra. Koplyčia dabar kaip bešeimininkis turtas, nors įtrauktas kaip lankytinas objektas. Yra paveldosaugininkai, yra muziejininkai, kuriems tai irgi turėtų rūpėti. Suprantu, kad ir bendruomenė neturi nusišalinti, – pripažino K.Balašaitis.
Paklaustas, o gal bendruomenė koplyčia galėtų pasirūpinti, K.Balašaitis abejoja, sako, kad žmonės turi savo gyvenimą, skuba į darbus, po darbo ir poilsio dienomis savo rūpesčius sprendžia. Esą Gaurės bendruomenė nėra labai aktyvi, į talką prie poilsiavietės ateina 7–10 gyventojų.
– Turim 70 registruotų bendruomenės narių, bet aktyvių, į valdybos posėdžius ateinančių, su kuo būtų galima kalbėtis, kam tikrai rūpi, ateina tik 5–6 nariai. Štai ir bendruomenė. O aš nesuspėju visur, vienas projektas, kitas, paraiškas reikia teikti, dabar vėl ataskaitos. Gavę iš Žemės ūkio ministerijos 5000 eurų, ką su tiek padarytume, nebent vieną sieną nutinkuotume, ir su ataskaita būtų sudėtinga. Ten reikalingas rimtas projektas. Ar turim teisę patys žmonės kažką daryti, jei tokių ir atsirastų? Paskui atsirastų priekaištaujančių: o kas jums leido, – įvairius variantus apmąstė K.Balašaitis.
Vis dėlto K.Balašaitis pažadėjo su bendruomenės valdyba Fišerio koplyčios klausimą apsvarstyti, galbūt parašys raštą ir išsiųs savivaldybei, o ši tegul sprendžia, esą bus įdomu, kaip sureaguos.
Išniekindavo palaikus
Gaurės seniūnijos seniūnas Vidmantas Skirius patikino, kad seniūnija nepajėgi prikelti Fišerio koplyčią – neturi nei lėšų, nei kvalifikuotų darbuotojų.
– Stogas buvo uždengtas, kai gaurės seniūnijos seniūnas buvo Kęstutis Balašaitis. Jei Kreivėnų malūnas savivaldybei reikalingas, tai kodėl šis objektas pamirštas? Jei koplyčia bus paveldo objektas, tai lėšų jam reikės labai daug, gal šimtų tūkstančių eurų. Kaip tokias lėšas reikėtų pritraukti seniūnijai ar bendruomenei? Istorinio statinio nekvalifikuoti seniūnijos darbuotojai nesuremontuos. Čia reikia rimtų meistrų ir gerų medžiagų, tai nėra taip paprasta, o bet kaip neverta daryti. Jei kada šis objektas būtų prikeltas naujam gyvenimui, tai gal savivaldybė ar valstybė skirtų lėšų asfaltu sujungti Gaurę su Baltrušaičiais. Iki Drūtaviškės išasfaltuoti kelininkų 2 kilometrai, o šita visa atkarpa palikta žvyrkelis. Jei atsirastų lankomas objektas, tai gal išasfaltuotų, – galimybę įžvelgė seniūnas.
Užaugęs Gaurės krašte V.Skirius prisimena mokyklos tradiciją – paskutinę mokslo metų dieną visa bendruomenė žygiuodavo prie Fišerio koplyčios, o per pastaruosius 35-erius metus ten viskas labai apžėlė. Seniūnas sako, kad aplinką aplink koplyčią seniūnijos darbuotojai galėtų sutvarkyti, tačiau ne pačią koplyčią.
– Prisimenu, kai ten dar buvo palaikai, vis būdavo išlaužiama, ramybėj negulėjo Fišeris. Net kaukolę ant kuolo pamaudavo, visuomet ten būdavo draskoma. Kiek kartų seniūnija betonavo grindis, vis tiek jas išdaužo ir lenda. Nežinau, koks betonas vandalus atlaikytų, neaišku, ko ten ieško. Dabar jau nieko ten nėra, kauliukai buvo sudėti į mažą karstelį ir palikti. Manau, restauruotas laidojimo nišas reikėtų apšviesti, o vietoj betoninių grindų įrengti stiklines, kad atsivertų vaizdas. Tik labai abejoju, ar atnaujinus koplyčią jos vėl vandalai nesuniokos, – svarstė V.Skirius, pabrėžęs, kad ir keturratininkai Gaurės apylinkėse sunkiai suvaldomi.
Žada tvarkyti, tik neaišku kada
Fišerio koplyčia dabar tikrai varganos būklės. Jos grindyse, kurios storo betono sluoksnio su armatūra, juoduoja išmušta skylė, vargas, jei ten koks gyvūnėlis įpultų. Stogas kiauras, perdengimo lentos supuvusios, kitos net iškritusios, tačiau yra ir gerų. Krituliai vis labiau ardo mūrą ir tinką, todėl jis trupa ir byra, išraitytos stogo atbrailos, tikėtina, ilgai nebeatlaikys. Vėtros išvertė didelį medį, kuris nuvirto šalia koplyčios jos nekliudęs – vargu, ar ji būtų atlaikiusi tokį smūgį.
Tačiau kraštovaizdis prie koplyčios nuostabus, atsiveria kerintys toliai, pušys, kurių kamienus gal tik dviese apkabintum, švelniai ošia. Tai kas padės šiai koplyčiai? O gal „ne mano daržas – ne mano pupos“.
Ir savivaldybės pozicija dėl Fišerio koplyčios neguodžianti. Mero patarėja Soneta Blankaitė į „Tauragės kurjerio“ klausimą, ar ruošiamasi remontuoti šį istorinį objektą, atsakė:
– Konkrečių planų, apibrėžtų laike, neturime, tačiau poreikį tvarkyti koplyčią matome ir planuojame ateityje ją sutvarkyti.
Meras Doydas Kaminskas patikino, kad koplyčią yra aplankęs ne kartą, pasak jo, savivaldybė turi planų ją suremontuoti, tačiau kada, nekonkretizavo.
Parengė Regina Genienė ir Ramunė Ramanauskienė
