Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Krikščionys švenčia Kristaus prisikėlimą, o netikintys – gražiausią pavasario šventę. Evangelikų liuteronų klebonas Mindaugas Dikšaitis prisimena, kad vaikystėje jo nelankė nei Velykų kiškis, nei bobutė.
Nors liuteronų bažnyčia neakcentuoja pasninko, Tauragės evangelikų liuteronų dvasininkas Mindaugas Dikšaitis prisimena, kad jo močiutė Didįjį penktadienį gamindavo tik pasninko patiekalus.
– Kalbant apie papročius, tai daugiau šiuolaikinis dalykas, kai žmonės bando atrasti prasmę prisimindami senovę. Mūsų šeimoje, kaip ir daugelyje kitų liuteronų šeimų, išorinės Velykų tradicijos niekada nebuvo akcentuojamos, visuomet svarbiausia per Velykas buvo tai, kas vyksta bažnyčioje, – pasakojo klebonas. – Vaikystėje mane, mano sesę ir pusbrolius močiutė mokė marginti vašku kiaušinius. Tas marginimas kaip palikimas: dabar aš su vaikais visą laiką tai darau. Pats svarbiausias dalykas per Velykas – bažnyčia, nes tai pati svarbiausia krikščioniško tikėjimo šventė. Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, kai buvome vaikai, neatrodė labai patraukliai, nes tomis dienomis būdavome bažnyčioje, pamaldose.
Mindaugas Dikšaitis. Asmeninio albumo nuotrauka
Vaikystėje, sovietų valdžios laikotarpiu, Mindaugas nejautė, kad tikintieji būtų persekiojami, turbūt todėl, kad tėveliai buvo paprasti darbininkai. Tėveliai iš pradžių gyveno bendrabutyje, ten įsikūrė ir katalikų, bet vieni nuo kitų nesislapstė – atvirai šventė bažnytines šventes.
– Krikščioniškųjų švenčių vengimo mūsų šeimoje nebuvo, kaip kad kiti slapta krikštydavo vaikus ar tuoktis eidavo pas vyskupą į namus. Tokio dalyko, kaip Velykų bobutė ar Velykų kiškis, mūsų tradicijoje nebuvo. Velykų kiškis atėjo iš anglosaksų šalių, o apie Velykų bobutę išgirdau tik prieš kelerius metus, – kalbėjo parapijos vadovas. – Kunigo šeimos Velykos šiek tiek kitokios negu visų. Bus trejos pamaldos, grįšiu vėlai. Ryte 7 val. visi eisime į bažnyčią, mano mama po pirmųjų pamaldų kviečiasi Velykų pusryčių, būna iškepusi kugelį, tada 10 val. einame į antrąsias pamaldas. Paskui dar važiuosiu į Šilalę, tai grįšiu gerokai po pietų. Po šventų dalykų kartais susirenkame pas vienus ar kitus draugus, ar jie atvyksta į mūsų namus.
Mindaugas Dikšaitis. Asmeninio albumo nuotrauka
Mindaugas Dikšaitis iš lėto žengė kunigystės keliu. Iš pradžių jautė susidomėjimą, bet anuomet nebuvo tokių, kaip dabar, sklaidos priemonių, ir knygų ta tema trūko. Klaipėdos universitete pradėjo studijuoti teologiją.
– Viskas gavosi savaime. Norėti būti kunigu galima, bet ne kiekvienas tinkamas. Po keleto metų praktikos vyskupas mane pakvietė ir paragino prisijungti, taip atsistojau į tas vėžes. Man tai nebuvo iš anksto žinojimas, tai buvo palaipsnis ėjimas į kunigystės kelią, – atviravo kunigas. – 2000 m. buvau ordinuotas į kunigus, pavadavau kunigus Šilutės ir Jurbarko kraštuose, nuo 2002 m. buvau pagalbiniu kunigu Tauragėje, po vyskupo Viktoro Kalvano netikėto iškeliavimo esu Tauragės kunigas.
Sunkiomis akimirkomis Mindaugas stiprybės semiasi iš tikėjimo ir šeimos. Pasak jo, tikinčiam žmogui viską lengviau iškęsti, jis tvirčiau stovi ant žemės, nes tikėjimas – tai pasitikėjimas Dievu, o kai pasitiki Dievu – viskas išeina į gera.
– Velykos nėra, kaip netikintys bando pabrėžti, „gražiausia pavasario šventė“. Per Velykas švenčiame Kristaus prisikėlimą, tai istorinis įvykis, paliudytas antikinės tikrovės faktas, – teigė kunigas. – Velykų žinia – Jėzaus Kristaus prisikėlimas, mums visiems duotas pažadas, kad prisikelsime ir gyvensime.
Mindaugo Dikšaičio asmeninio albumo nuotrauka
Nors M.Dikšaitis labai užimtas, randa laiko pomėgiams. Prieš kelerius metus įsigijo motociklą, visai neseniai išlaikė motociklininko vairavimo egzaminą.
– Šiemet, kai tik atšilo, jau buvau ištraukęs motociklą, draugai jau važinėjasi, bet man darbymetis. Reikia dar pakentėti, palaukti. Mėgstu slidinėti kalnuose, važiavimas motociklu man primena tą jausmą, – atviravo pašnekovas.
Klebonas M.Dikšaitis sveikina parapijiečius ir visus tauragiškius Velykų proga. Pasak dvasininko, tamsą visada pakeičia šviesa.
– Net po tamsiausių dienų visada išaušta naujas rytas. Šiame daug emocijų ir baimių keliančiame laike supraskime, kad galbūt lėtai, bet visuomet gėris nugali blogį, šviesa nugali tamsą, o tiesa – melą. Linkiu tuo pasitikėti ir jeigu einame kartu su Dievu, tai, be jokios abejonės, išsipildys. Palaimintų Šventų Velykų!
