Knygnešio žūties vietą pažadėjo sutvarkyti

Tauragės kraštas, tiksliau, šiame krašte kadaise aktyviai veikę knygnešiai, į kalbos ir tautos istoriją įrašė svarų žodį, o „Santakos“ muziejus knygnešystės istoriją Tauragėje pristato kaip išskirtinę sritį. Daugybė knygnešių, vykdydami šią šventą misiją, žuvo, vienas jų – Šeputis – prieš 135-erius metus pašautas Žygaičių miške. Deja, jo žūties vieta seniausiai valdžios pamiršta ir apleista.

Knygnešio žūties vieta. Reginos Genienės nuotrauka

Carinei Rusijai uždraudus lietuvių kalbą, spaudą ir lietuviškas mokyklas (1863–1904), leidinius lietuvių kalba 41 m. slapta per sieną gabeno knygnešiai, rizikuodami pakliūti į kalėjimą ar būti ištremti į Sibirą. Tauragės kraštas buvo Prūsijos–Rusijos (Lietuvos) pasienio ruožas, todėl lietuvybės saugotojų – knygnešių čia buvo daug. Vien nuo 1884 iki 1894 m. Tauragėje buvo nagrinėtos 77 knygnešių bylos. Knygnešių negalima lyginti su paprastais kontrabandininkais –  jie buvo laikomi politiniais nusikaltėliais, besikėsinančiais į carinę valdžią, todėl juos labiau gaudė, griežčiau baudė ir kankino, nesustojusius šaudė vietoje.

Lietuviškos spaudos draudimo metais Tyrelio miške (Žygaičių sen.) žuvo knygnešys Šeputis. Žygaičių gimnazijos kraštotyros muziejuje saugoma pušies kamieno dalis, kurioje įamžintas šio knygnešio atminimas – medžio žievėje įrėžta data 1886 ir kirilica užrašyta „Šeputis“. Ši pušis augo Tyrelio miško 81-ajame kvartale, 2000 m. vėtrai ją nulaužus, kamieno dalis su šiuo užrašu buvo nuvežta į Žygaičių kraštotyros muziejų. Apie knygnešio Šepučio žūties aplinkybes mažai žinoma. Manoma, kad prie šios pušies knygnešys buvo rastas jau žuvęs su slapta gabentomis knygomis, o miško prižiūrėtojas H.Ulinskas, kuris mokėjo rašyti tik rusiškai, knygnešio atminimą įamžino kamiene įrėždamas datą ir pavardę. Spėjama, kad Šeputį galėjo pašauti sieną saugoję kareiviai arba netoli jos patruliavę kazokai – buvusį pasienį ir knygnešio žūties vietą skiria 12 km.

Informacinė lentelė, kad šioje Tyrelio miško vietoje kadaise žuvo knygnešys Šeputis. Reginos Genienės nuotrauka

Knygnešio žūties vieta neužmiršta: miško keliuose pastatytos nuorodos, per griovį nutiestas gelžbetoninis takas, o prie paminklo sumeistrauti du suoleliai – išilgai perpjauti medžio kamienai. Atvykusieji galėjo pasėdėti, parymoti ar pailsėti. Tačiau dabar suoleliai išvirtę, kaladėlės po jais sutrešusios, prie paminklo nėra jokios lentelės, neaišku, kas ir kada jį pastatė, nėra net minimalios informacijos. Tik užrašas pamiškėje skelbia, kad „Čia žuvo knygnešys Šeputis“. Nežinia, ar jis ten palaidotas, nors stovi paminklas, šalia jo, šernų iškilnotoje miško paklotėje, nukritęs stiklinis žvakės indelis. Aplink ošia išlakus eglynas.

Pasak Dabrupinės girininkijos girininko Jono Kalvaičio, šia vieta galėjo rūpintis Žygaičių girininkija, kuri prieš 5-erius metus buvo sujungta su Dabrupinės girininkija. Tačiau finansavimo girininkijai už tai niekas neskiria. J.Kalvaitis patikino nežinantis, kam iš tikrųjų priklauso rūpintis tokiomis istorinėmis vietomis, o ši knygnešio žūties vieta girininkijoje kaip lankytinas objektas nepažymėta. Girininko nuomone, suolelius čia išvartė knaisiodami šernai – ketinama juos išvis panaikinti.

Reginos Genienės nuotrauka

Žygaičių seniūnijos seniūno pavaduotoja Rita Narbutienė teigė, kad seniūnijai priklauso rūpintis jos teritorijoje esančiais istoriniais paminklais, tačiau konkrečiu klausimu atsakyti galėtų seniūnas Vytautas Juška, tačiau šiuo metu jis serga. Seniūno pavaduotoja pažadėjo nuvykti apžiūrėti knygnešio žūties vietą ir pagal poreikį ją sutvarkyti.