Politika ir kunigai: apie žmonių prietarus ir bažnyčios paskirtį

Viešojoje erdvėje vis nuskamba viena kitai prieštaraujančių nuomonių: viena – kad kunigai ir politika nesuderinami ir dvasininkai neturėtų agituoti ar kitaip reklamuoti jam patinkančių politikų, kita – kad kunigas irgi žmogus, turintis savo politines pažiūras. Kad politika ir kunigai nedera – prietarai, sako Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Dikšaitis, tačiau tikina per pamaldas už politikus neagituojantis, o Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Alvydas Bridikis kategoriškas – nori į politiką, suspenduok kunigystę.

Agitacijos nevykdo

Kunigo Mindaugo Dikšaičio nuomone, žmonės turi įvairių prietarų dėl politikos ir bažnyčios. Eskaluodami politikos atskyrimo nuo valstybės klausimą, esą nesusimąsto, kas yra bažnyčia.

– Pagal tikėjimo išpažinimą ir krikštą žmonės yra bažnyčios nariai, visi tikintieji yra bažnyčia, tai ar jie visi negali dalyvauti politiniame gyvenime? Balsavimas per rinkimus jau yra dalyvavimas politiniame gyvenime. Aš galiu balsuoti, nes esu Lietuvos pilietis. Žmonės prisigalvoja įvairių prietarų. Čia panašiai, kai vienas mažytės parapijos kunigas nuėjęs prašyti paramos į savivaldybę kultūros paveldui svarbiai bažnyčiai restauruoti išgirdo pasiūlymą kreiptis į Vokietiją, – pasakojo kunigas. – Tokiu atveju išeitų, kad ir Vokietijos pilietybės reikia prašyti. Žmonės turi įvairių prietarų, postringavimų, kaip kunigas ir bažnyčia turėtų elgtis.

Dvasininkas abejoja, ar bažnyčiai reikia dalyvauti politiniame gyvenime. Jis teigia, kad jam svarbiau bažnyčia, nei politika, o kadangi parapijoje yra žmonių iš įvairių politinių partijų ir skirtingų pasaulėžiūrų, agitacija per pamaldas jis neužsiima. Kunigai, norėdami stoti į partiją, kandidatuoti į Seimą ar savivaldą, privalėtų sustabdyti tarnystę.

– Aš galiu turėti savo politinius favoritus, bet neagituoju už juos. Be abejo, atsiras ir pas mus, kaip jau yra kitur, kad bažnyčia ne tik teisę, bet ir pareigą kištis turi, kai susikuria judėjimai nelaisvės principu. Žiūrėkim, keturi kunigai pasirašė ant Vasario 16-osios deklaracijos, tai negi ji dėl to yra negaliojanti? Jei atsirastų destruktyvių politinių jėgų prieš krikščioniškąsias ir žmogiškąsias vertybes ir laisves, kunigo pareiga, kaip ir kiekvieno krikščionio, kištis ir žmonėms atverti akis, – įsitikinęs M.Dikšaitis, ir pats kartais viešojoje erdvėje parašantis vieną kitą komentarą, užvirus kokiai nors politinei diskusijai. – Kad politika ir kunigai – nesuderinami, prietarai. Taip sako žmonės, kurie mano, kad visi politikai yra vagys. Tačiau mūsų bažnyčia nedalyvauja aktyvioje politikoje – tokia bažnyčios pozicija.

Subsidijos už negrąžintą turtą

Priekaištaujantiems, kad bažnyčia yra išlaikoma valstybės, Tauragės evangelikų-liuteronų bažnyčios vadovas siūlo žvelgti realiau: juk valstybės tarnautojai skiria lėšas ne kunigams pasidalinti, bet pastatų renovacijai. Už jų panaudojimą privalo atsiskaityti. Paklaustas, ar iš savivaldybės gaudami lėšų bažnyčių vadovai nesijaučia skolingi ir privalantys vietos valdžiai pataikauti, kunigas patikino, kad tie laikai seniai praėję.

– Norint suremontuoti nedidelę bažnyčią, reiktų šimtų tūkstančių eurų. Mūsų 55 parapijoms Lietuvoje Vyriausybė skiria 16 tūkst. Eur, kuriuos mes turime pasidalinti. Savivaldybėse, kur merai seno sukirpimo ar yra autokratiškumo, galbūt lėšos ir skirstomos tikintis papirkti. Tauragės mieste tie laikai seniai praėję, savivaldybė skiria lėšų mūsų nedidelėms parapijoms (Lauksargių, Skaudvilės, Batakių), kur gyvena nedaug žmonių, nežiūrėdama, kad ten labai mažas politinis kapitalas. Esu dėkingas, nes pirmą kartą pernai Sartininkų bažnyčiai skyrė lėšų, – valdžiai dėkojo M.Dikšaitis.

Už gautas iš valdžios lėšas kunigai negali sumokėti mokesčių – jos skirtos tik maldos namų remontui.

– Mūsų bažnyčia mažesnė, tai žmonių supratingumas didesnis: žinodami, kad tai jų bažnyčia, o ne kieno kito, kiekvienas pagal galimybę skiria finansų jai išlaikyti. Jei kam skaudu, kad bažnyčiai valstybė skiria subsidijų, tai prisiminkime, kad bažnyčia taip ir neatgavo viso savo nekilnojamojo turto, nacionalizuoto 1940 m. Tada bažnyčios buvo išplėštos, žemės konfiskuotos, – faktus dėstė kunigas. – Daugybę metų kaupiame lėšas parapijos namų, vadinamosios „vymerinės“, renovacijai, šiemet darbus pagaliau planuojame pradėti. Vidaus remontas buvo atliktas 1990 m., ten įsikūręs maisto bankas, dalijama labdara, laidotuvių paslaugos jau dvejus metus neteikiamos. Restauravus pastatą, sumažėtų šildymo išlaidos, tai paskutinis objektas mūsų parapijoje, kuriam reikalingas kapitalinis remontas.

Į politiką – atsisakius tarnystės

Pasak Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios klebono, Tauragės garbės piliečio Alvydo Bridikio, apie kunigų dalyvavimą politikoje geriausiai pakomentuotų vyskupai, nes jie vadovauja sistemai.

Katalikų klebonas Alvydas Bridikis: „Kurie nori politikuoti, išeina iš kunigų, yra buvę tokių atvejų“. TK archyvo nuotrauka

– Mes esame vyskupų patikėti į parapijas, mes turime sielovada rūpintis. Kurie nori politikuoti, išeina iš kunigų, yra buvę tokių atvejų. Jei visuomenėje kyla diskusijų apie aiškiai neigiamus moralinius dalykus, tai vyskupai pasisako: prieš eutanaziją, dirbtinį apvaisinimą, niekas nesako, kad tyli. Į debatus, diskusijas televizijos laidose eidavo mūsų kunigas, bioetikas Andrius Narbekovas, pasakė nuomonę įvairiais klausimais, žmonės išgirdo, išmąstė, negalime sakyti, kad esame į kampą užspausti, – kalbėjo klebonas. – Bažnyčia stovi ant pagrindo, pamato – Šventojo rašto. Pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės laikais kunigai buvo signatarai, dalyvavo politikoje, bet dabar niekas į jokią partiją nestos, nebus leidžiama.

Alvydas Bridikis sako, kad kunigai atlieka tarnystę ir išlaiko bažnyčią iš aukų už krikštą, mišias, laidotuves ir kitus patarnavimus. Jei aukų negaunama, maistą tenka pirkti iš santaupų. A.Bridikis teigia, kad pandemijos laikotarpis, kaip ir visiems, taip ir dvasininkams sunkus, tačiau tikrai ne pasaulio pabaiga: šiandien sunkiau, rytoj bus lengviau, tereikia išlaukti.

– Dabar tiems, kurie negauna jokių pajamų, yra tragedija. Mes dar turime ką valgyti, turim ką į baką įsipilti, galime pasiekti vieną kitą adresatą, kai reikia. Tai taip ir gyvename. Per pandemiją nebeliko rinkliavų, nėra viešų pamaldų, kunigai, kurie įdarbinę keletą tarnų mokėjo mokesčius, gali juos į prastovas išleisti, o išmokos visiems vienodos: juk zakristijonas ne mandresnis už kirpėją, – sakė bažnyčios vadovas. – Neslėpsiu – reikia ir už elektrą sumokėti, ir kitus patarnavimus, tų dalykų niekas neatšaukė. Tačiau svarbiausia neuždaryti savo širdies maldai, žmogui ir Dievui – viskas ateina ir praeina.