fbpx

Sveikiname „Tauragės kurjerio“ skaitytoją Eugeniją su 100-uoju gimtadieniu!

Dalintis:

Gegužės 10 dieną Eugenija Sadauskienė kukliai paminėjo šimtąjį gimtadienį. Senolė jubiliejaus nesureikšmina – jai svarbiausia, kad kuo greičiau baigtųsi karantinas. Daug vargo matė per karą, tremtį, šiltinės protrūkį, tačiau širdis nesurambėjo – iki šiol labiausiai jaudinasi dėl kitų žmonių. Senjorė skrupulingai, vis pailsindama akeles, pati skaito prenumeruojamą laikraštį „Tauragės kurjeris“, su dukra aptaria naujienas.  

Patyrė daug vargo  

Karantino metas, todėl Eugenijos dukra, labai nenorėjusi, kad skelbtume jos pavardę, saugo į antrą šimtmetį įkopusią mamytę ir pati laikosi visų atsargumo priemonių, kadangi ir ji jau priklauso rizikos grupei. Jau mėnesį neišeina iš namų – maisto produktų mamai ir močiutei atveža anūkė. Jie parą laikomi lauke ir tik tuomet nešami vidun. Svečių nepriiminėja – kiemo varteliai užrakinti.

– Ne juokas turint tokį ligonį. Mamytė jau trejus metus nesikelia iš lovos. Televizoriaus nežiūri, radijo nesiklauso, nes silpnai girdi. Radijo bandė klausytis norėdama įsitikinti, ar nejuokauju sakydama, kad šalyje įvestas karantinas. Visas naujienas sužino skaitydama laikraštį, – telefonu kalbėjo Eugenijos dukra. – Mama nelaukė jubiliejaus – žinojo, kad niekas atvažiuoti negali. Ji labai susirūpinusi, kada baigsis pandemija, prisimena, kad kadaise siaučiant šiltinei laikėsi tvarkos ir karantino, tik todėl išgyveno. O štai kaimynystėje gyvenusi šeima išmirė.

Moteris papasakojo apie savo mamytę. Ji gimė ir augo Gaurės seniūnijoje, Žiburių kaime. 1948 metais, vos spėjusi ištekėti, buvo ištremta į Sibirą – Irkutsko sritį, Zima rajoną, Chazano kaimą. Ten gimė du Eugenijos ir Mykolo vaikai. Po dešimties tremties metų grįžę į gimtąjį kaimą namų neberado. Trumpam priglaudė kaimynas, vėliau nuomojosi butą Tauragės mieste, dar vėliau pasistatė namą Taurų kaime.

– Tauruose tėveliai kartu gyveno iki 1980 metų. Tais metais ligos pakirstas tėtis iškeliavo amžinybėn. Mamytė daug metų dirbo Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, Taurų tarybiniame ūkyje. Už darbštumą buvo apdovanota garbės raštais, darbo veterano medaliais, – prisiminimais dalijosi Eugenijos dukra. – Dešimt metų praleidę tremtyje, sugrįžę nieko neturėjo. Labai daug ir sunkiai dirbo, kad vaikus į mokslus išleistų ir namą pasistatytų. Iš pradžių tėtis gaudavo 30 rublių, mamytė laukininkystėje triūsusi menkai teuždirbdavo.   

Per gyvenimą – su šypsena  

Dukra stebėjosi mamos Eugenijos darbštumu – jau būdama vyresnio amžiaus, pablogėjus sveikatai, pasiramsčiuodama ramentais eidavo ravėti daržo, susitvarkydavo namuose. Labai mėgsta gėles ir įvairius kitus augalus. Visos gėlės jai gražios – pati sėdavo, užsiaugindavo daržovių daigų. Daugiausiai prisodindavo jurginų. Visą gyvenimą augino vaistažoles: ramunėles, medetkas, kmynus, krapus, čiobrelius. Džiovino liepžiedžius, pušų pumpurus, beržų lapus.

– Žinojo, kokias žoleles vartoti nuo kokios ligos. Laikėsi principo – norint nesirgti, pirmiausia reikia draugauti su vaistažolėmis, po to jau griebtis tablečių. Mamytė jaunystėje buvo labai stiprios sveikatos. Daug daržovių valgydavo. Labai mėgsta braškes, pomidorus, agurkus, nevengdavo valgyti mėsos, – pasakojo Eugenijos dukra. – Kugelį kepdavo kiekvieną sekmadienį. Oi, kokie būdavo skanūs jos kepti pyragai, meduoliai su gvazdikėliais! Labai gardžiai gamindavo, buvo kviečiama šeimininkauti.

Dukra mamytę į savo namus parsivežė prieš šešerius metus. Ruošia jai maistą iš paukštienos, jautienos, žuvies ir daržovių. Saldumynai Eugenijai nepatinka. Visuomet mėgo kavą – gardžiuodavosi ja tris kartus per dieną. Ir dabar, užuodusi ruošiamos kavos kvapą, prašo atnešti puodelį šio gėrimo. Dukra savo mamytei ruošia švelnią, pienu užbalintą kavą.

– Mamytės ilgaamžiškumo paslaptis ta, kad visada buvo linksma, maloni, mėgo bendrauti, niekada niekam nieko nepavydėjo, visiems tik gero linkėjo. Ji gerbia ir myli žmones, gėles, gamtą, Lietuvą, yra pamaldi. Labai laiminga buvo, kad Lietuva susigrąžino nepriklausomybę, – didžiuodamasi mama kalbėjo dukra. – Į politiką nesikišo, jai svarbiausia, kad žmonės tvarkytųsi, būtų darbštūs, kad prižiūrėtų savo kiemus, sodintų gėles, nešiukšlintų, nelaužytų, kad kiekvienas rūpintųsi Lietuva. Toks ji žmogus. Per gyvenimą ėjo šypsodamasi.

Sveikinimai – virtualūs

Taurų kaime gyvenusią E.Sadauskienę dažnai aplankydavo mokiniai pasiklausyti jos pasakojimų apie gyvenimą tremtyje, kartu su ja nusifotografuodavo. Jubiliatė puikiai atsimena viską, kas vyko jos gyvenime. Nesistebi sulaukusi tiek metų – ją stebina aštuoniasdešimtmečių mirtys, spėlioja, dėl kokios priežasties žmonės taip anksti mirė.

– Jai 80-mečiai atrodo dar jauni žmonės, galintys dar ilgai gyventi. Aš mamai sakau, kad tokių gyvų eksponatų, kaip ji, nebėra. Šimtamečių nedaug. Jubiliejaus proga atvykti ir pasveikinti močiutės negali 5 anūkai ir 11 proanūkių – reikia ją saugoti, – sakė dukra. – Mano brolis, jos sūnus Petras, gyvena Kaune, yra auksinių rankų meistras, labai darbštus. Gimtadienio proga padirbdino mamai labai dailų stalelį, kad galėtų valgyti lovoje. Visi laukiame, kad greičiau karantinas pasibaigtų.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą