fbpx

Tauragės rajone – dar vienas „stebuklingas“ šaltinis

Dalintis:

Netoli Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos, Eičių girininkijos teritorijoje, prisisėmę į plastikinius butelius pievoje srovenančio vandens žmonės vežasi į namus. Apie šaltinėlio atsiradimo istoriją ir prie jo dažnai atskubančius lankytojus pasakoja rezervato direktorius Algis Butleris. Populiarus vanduo buvo ištirtas, jis trykšta privačioje žemės valdoje.

Pasak Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktoriaus, šio šaltinėlio atsiradimo istorija savotiškai juokinga: žemutinėje pievos dalyje buvo šlapynė, todėl savininkas nusprendė ten iškasti duobę, kad pritekėtų vandens karvėms girdyti. Pastebėjęs, kad vanduo labai skaidrus, kartais parsiveždavo sau į namus.

– Ten buvo vandens iškrova į paviršių, giliau pakasus jis gausiau pradėjo tekėti. Nuo tos mini kūdros, iškastos karvei girdyti, buvo iškastas griovelis vandeniui nutekėti į šalia esantį tvenkinį. Savininkas įkasė vamzdį, paskui rentinį, kad vanduo subėgtų ir būtų patogu semti. Paskui žmonės pradėjo kalbėti, kad čia šaltinis, – pasakojo Algis Butleris. – Žodžiu, ta vieta pasidarė tikra Meka. Aš šito vandens nesemiu ir šaltiniu jo nevadinu. Vandenį žmonės ištyrė, sakė, kad jame yra kalkių, karbonatų, todėl tiems, kam inkstuose formuojasi akmenys, gal jis nelabai tinka. Šiaip vanduo nėra prastas ir jo skonis gan neblogas, nors aukštesnėje vietoje direkcijos teritorijoje vanduo minkštesnis. Matyt, ten kita vandens gysla.

Iš pievos glūdumos besisunkiantis vanduo tyras. A.Butleris sako – matyt, dėl to, kad aplink nėra taršos šaltinių. A.Butlerio žiniomis, Europoje tik dvi šalys – Lietuva ir Danija gali apsirūpinti gruntiniu vandeniu, kuriame yra tik gamtinių medžiagų. Tačiau jis teigia, kad tokių gydomųjų versmių, kaip Druskininkuose ir Birštone, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje tikrai nėra.

– Iš aukštesnės vietos subėga gruntiniai vandenys gilyn ir išsikrauna žemesnėje pievos vietoje. Tiksliai nežinau, gal apie 40 metų, kai toje vietoje žmonės pradėjo girdyti gyvulius. Šitas vanduo teka netoli direkcijos, aš pro langą matau, kaip žmonės atvažiuoja su priekabomis, karučius su tara vandeniui per pievą stumia, – kalbėjo direktorius. – Mes pykstame, kad atvykėliai šiukšlina: primėto pakelių, indelių, jei nutrūko butelio rankenėlė, tai numeta. Pastatėme stendą, kad nešiukšlintų. Kai kurie susitvarko, tačiau yra ir tokių, kurie savo įpročių nekeičia. Kiti šunis atsiveda, kažin, ar jie ten neteršia? Jei maistui vežasi vandenį, tai augintinių nereikėtų vestis. Visokių vaizdų matome.

Pieva, kurioje teka šaltinėlis, – privatus sklypas, ne rezervato teritorija, kol kas jis neužtvertas. Žemės savininkas leisdavo ir mašinomis važiuoti per pievą, tačiau išmauroję vieną vietą žmonės važiuodavo kur sausiau, vis plačiau. Todėl buvo įrengtas užtvaras, kad pievą nuo išvažinėjimo apsaugotų.

Prie šaltinėlio sutiktas tauragiškis Rolandas sakė šio vandens pasisemti atvažiuojantis kiekvieną ketvirtadienį, kai tik grįžta iš Kauno, kur dirba vadybininku.

– Čia mažiau žmonių sutinku. Buvome nuvažiavę prie šaltinėlio už Papušynės kapinių, miške, tai eilėje laukėme 20 minučių. Už mūsų eilėje stovėję žmonės buvo atsivežę 40–50 litrų tarą, tai kol tiek pripildo, nes vanduo siauru vamzdeliu teka, tenka laukti valandą ar net dvi, – atviravo vyras. – Mums nuo paprasto vandens užsikišdavo kavos aparatas, meistras vargo, kol atkrapštė. Tai jis patarė naudoti šaltinio vandenį. Pradėjome naudoti ir jokių bėdų.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą