Vokietis iš Kalėnų – Lietuvos „ambasadorius“

Lietuvoje šis žmogus nebloga lietuvių kalba prisistato: „Aš esu vokietis Paulius Gerulis iš Kalėnų”. Jis gimė Lietuvoje, tačiau pase įrašyta tautybė – vokietis, pavardė ir vardas – be lietuviškų galūnių: Paul Gerul. Gyvena Vokietijoje, Brandenburge. „Tauragės kurjeris” su šiuo žmogumi susipažino prieš šešerius metus, kai jis eilinį kartą lankėsi savo gimtinėje Kalėnuose. Po to dar ne kartą buvome susitikę, o rugpjūčio 28-ąją jis atvyko su Brandenburgo žemės ir miesto išeivių iš Lenkijos, Rytprūsių ir Klaipėdos krašto draugijos nariais.
Keliones finansuoja draugijaSu šios draugijos, kuri vienija 1300 narių, pirmininku Hartmutu Borkmanu ir jo pavaduotoju Pauliumi Geruliu skaičiavome, kiek jos narių lankėsi Kalėnuose. Šį kartą atvažiavo 27, iš viso apsilankė beveik 200. O išvykų į gimtąsias vietas Lenkijoje, Kaliningrado srityje ir Lietuvoje draugija surengė maždaug 30. Šiais keliones finansuoja draugija, savo lėšomis prisideda jos nariai. Tačiau išvyka į Kalėnus skiriasi nuo visų kitų – ten jie priimami ir Pauliaus lėšomis vaišinami jo buvusioje sodyboje Kalėnuose, jiems groja ir dainuoja saviveiklininkai – vis ta pati Lauksargių kapela „Gilanda”, vadovaujama Rasos Jakienės. Brandenburgo žemės žmonės džiaugiasi galėdami pabendrauti su vietiniais gyventojais – muzikantais, kadaise Pauliaus tėvams priklausiusios sodybos dabartiniais šeimininkais Regina ir Zigmu Matučiais, jų sūnumis ir kitais giminaičiais. Nuo tų laikų, kai ten bėgiojo mažas Paulius, Kalėnuose mažai kas pasikeitė – ta pati gamta, nedaug naujų statinių, tebestovi jo tėvų pastatai. Geruliai su vienuolikmečiu sūnumi Pauliumi 1942 metais atvyko į Vokietiją. Siekia miestų draugystėsP.Gerulis, anot jo, vokietis iš Kalėnų,  yra tarsi mūsų šalies ambasadorius Vokietijoje – pasakoja apie Lietuvą, savo likimo draugus supažindina su tėviške, į Brandenburgą nuolat kviečia pasisvečiuoti Matučius, surengė išvyką ir „Gilandai”. Paulius puoselėja planus, kad tarp Tauragės ir Brandenburgo miestų užsimegztų draugystė. Pasakojo, kad Brandenburgo miesto merui tokią idėją jau išsakęs ir sulaukęs pritarimo. Į klausimą, kada reikalai pasistūmės toliau, P.Gerulis atsakė:- Apie Tauragės ir Brandenburgo miestų draugystę ėmiau galvoti seniai, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Tikiuosi, kad kitąmet ta linkme daugiau pavyks nuveikti. Reikia, kad Brandenburgo ir Tauragės merai susitiktų. Matučiai – svetingiMatučių svetingumo dėka P.Gerulio apsilankymas tėviškėje išaugo į tvirtą draugystę. Jis beveik kas vasarą atvažiuoja į Kalėnus, ketvirtą kartą – su didele palyda. Matučiai ir trys jų sūnūs ne kartą lankėsi Brandenburge. Zigmas Matutis pasakojo, kad Paulius buvusioje jo tėvų sodyboje pasirodė Lietuvoje prasidėjus atgimimui, bet tuomet jį slapta lydėjo milicininkai. Prieš keletą metų Matučiai, valdantys apie 30 hektarų žemės, laikė galvijų, arklių, kiaulių, augino grūdinių kultūrų, bulvių. Dabar kiaulių nebeaugina, nebeapsimoka, be to, iš Vilkyškių pieninės nebegauna išrūgų, nes jos eksportuojamos. Maždaug hektaro bulvių šiemet kasti nereikės – sunaikino ištvinusi Jūra. Regina Matutienė džiaugiasi karvių banda – jų turi dešimt, Zigmas – savo žirgynu.- Karvės laikomos pienui, o arkliai – darbui ar dėl gražumo? – paklausiau Zigmo.- Dėl gražumo, – neslepia Zigmas ir priduria: – kumeliukus užauginęs parduodu.Jis mus pakvietė į lanką pasigrožėti savo pačiu didžiausiu turtu – keturiomis kumelingomis kumelėmis ir baltai rudai margu kumeliuku, tokios pat išvaizdos Zertos palikuoniu. Vos iš tolo pamačiusios šeimininką gražuolės sutartinai ėmė risnoti link šeimininko.Pupai reikia pagalbosSu Zigmu skaičiavome, kiek jų yra sodyboje: karvės, arkliai, šunys, katės, kalakutai, vištos, stirna. Kiekvienas šeimos narys turi po šunį, kai kurie – net ne po vieną, nes jų yra šeši. Tiek pat ir katinų, ne visi savi, kiti priklydę – žmonės atvežę miškelyje palieka. Stirnelė Pupa sodyboje atsirado pernai. Užpakalinę koją šienapjovė sužalojo, todėl ji straksi ant trijų kojų, sugeba per tvorą peršokti ir nuo šeimininkų pasprukti. Minta žole, miltais, geria vandenį, krūmus, kiek pasiekia, nugraužia. Matučių sūnus Donatas pasakojo, kad Pupa net ir žiemą gyvena sode, tvartas nepatinka, nelindo ir į specialiai jai suręstą palapinę. Matučių svečiai, taip pat ir iš Brandenburgo atvykę P.Gerulio bičiuliai, gėrisi sodybos augintiniais, Reginos pastangomis puošti sodybą gėlėmis, medžių šakomis, akmenimis. Pupa – smalsi ir drąsi (fotografuojama iš arti apžiūri fotoaparato objektyvą), visų numylėtinė. Jaudinantis gimtadienisP.Gerulis viską žino, kas vyksta šioje sodyboje. O per šį apsilankymą Regina ir Zigmas Matučiai jį pasveikino septyniasdešimt šeštojo gimtadienio proga. P.Gerulis buvo sujaudintas iki ašarų, kad šį, bet ne pirmą savo gimtadienį vėl galėjo švęsti tėviškėje, kad lyg artimus gimines jį ir jo likimo draugus priėmė Matučiai. Svečiai į Tauragės rajoną atvažiavo iš Rygos, ten atplaukė keltu. Iš Kalėnų važiavo į Klaipėdą, iš ten – į namus. Paulius su kalėniškiais atsisveikino: iki kito karto.