Kūčių dieną maltiečiai šaukėsi pagalbos – neatsiliepė niekas

Griaužų kaime, Mažonų seniūnijoje, vėjo perpučiamoje, skudurais apkamšytoje vos kelių kvadratinių metrų lūšnelėje per užslinkusius šalčius mirė 74-erių metų Jonas Mockus. Jį globojusių maltiečių teigimu, vyras neturėjo nei elektros, nei malkų, todėl negalėjo pasikurti palaikės krosnelės, ir apskritai nebepajėgė savimi pasirūpinti. Tikėtina, kad tai pirmoji šiemet šalčio auka Tauragės rajone.

Teigia, kad galėjo sušalti

Tauragės maltietis Saulius Oželis maždaug septynerius metus su komanda Jonui Mockui du kartus per savaitę nuveždavo karštos sriubos ir maisto produktų, ne kartą parūpino jam malkų. Skaudžią senjoro istoriją prieš kelerius metus rodė LRT televizija, bet vyro gyvenimo sąlygos po to nė kiek nepakito. Paradoksas – glaudęsis palaikėje lūšnelėje apleistas senas ligotas žmogus mirė seniūnijoje, kurioje veikia Pagramančio bendruomenės socialiniai globos namai.

Kūčių dieną S.Oželis su savanoriu nuvežęs maisto J.Mockų rado prastos būklės, tą pačią dieną feisbuke jis parašė, kad „sunkiai šį kartą Jonas atėjo iki savo lūšnelės durų, labai sunkiai. Jam skubiai reikia aplinkinių pagalbos. Nenarstykite jo gyvenimo, nevertinkite jo poelgių, šiam žmogui reikalinga konkreti pagalba čia ir dabar. Rajone pristeigta įvairiausių socialinės pagalbos centrų ir socialinių paslaugų centrų, senelių namų, vietos bendruomenių, o rezultatas – ligotas žmogus lūšnoje ir visi laimingi, jokios atjautos. Kviečiu pagalvoti, kur galėtume jį apgyvendinti, kad jam nereikėtų šalti vėjo perpučiamame būste, kad jis galėtų nusiprausti ir gautų reikalingą pagalbą“.

Tačiau ir po šios žinios nebuvo suskubta senoliui padėti. Sausio 9 dieną S.Oželis socialiniame tinkle paskelbė dar liūdnesnę žinią: „Tauragės maltiečių senjoras Jonas mirė. Mes, visuomenininkai, valstybininkai ir kiti šokinėjame apie šąlantį gyvūną, bet atsukame nugarą ir leidžiame sušalti pagrindiniam Dievo kūriniui – žmogui“.

Sunku patikėti, kad šiais inovacijų laikais senas žmogus galėjo gyventi tokioje palaikėje trobelėje. Sauliaus Oželio archyvo nuotrauka

Su tarnybomis nesusikalba

„Tauragės kurjeriui“ antradienį S.Oželis sakė, kad apie J.Mockaus mirtį jam buvo pranešta sausio 8 dieną.

– Man patvirtino, kad žmogus sušalo. Prieš Kalėdas mačiau jį paskutinį kartą, su savanoriu pas jį buvome nuvažiavę. Ten sunku mums privažiuoti su savo technika, ypač per atlydį, nes klampynė. Dviese vis pasistumdami automobilį ten nuvykom, nuvežėm maisto. Pamatėm jį prastą, mažai kalbėjo. Aš neatsitiktinai tokias žinias feisbuke rašau, nes naujienas socialiniame tinkle daugelis pamato, ir meras jas pamato. Mano Kūčių dieną parašyta žinutė buvo pagalbos šauksmas. Tada atvykę dar pažiūrėjom, kiek tų šakaliukų jis turi, pusantros savaitės turėjo užtekti. Mes rezgėm planus, iš kur malkų gauti, esam ne kartą jam vežę, bet jau viskas, nebereikės, – apmaudžiai kalbėjo maltietis.

Pasak S.Oželio, kai jis viešai parašė apie prastą Jono būklę, niekas, jokia tarnyba, jam nepaskambino.

– Ta tema jiems neįdomi. Aš asmeniškai niekur nesikreipiau, nes jau buvau praradęs viltį, tačiau mūsų savanoriai, pavieniai žmonės sakydavo, kad praneša apie Joną seniūnijai, – atviravo pašnekovas.

Sauliui apmaudu, kad neretai žmonės vieni kitus skundžia dėl prie grandinės pririšto šuns ar kad gyvūnas laikomas šaltyje, bet šalia savęs nemato alkano seno žmogaus. Maltietis negaili karčių žodžių ir valstybės įstaigoms, sako, kad atsakingieji valstybės tarnautojai ir toliau ramiai gyvens, kai žmogus, nesulaukęs pagalbos, mirė.

– Nesuprantu, kaip valstybininkai galės toliau gyventi. Mano nuomone, jei valstybė normali, neserganti, tai merui ar seniūnui turėtų būti iškelta baudžiamoji byla. Bet pas mus to nebus, valdžia tik giriasi, kiek daug gerų darbų per metus nuveikė. Nesvarbu, kokia žmogaus praeitis, padėti valstybė jam privalo. Mes, visuomeninės organizacijos, negalim atvažiuoti ir tokio žmogaus paimti. Bet tarnybos gali, ir tegu nesako, kad žmogus nenorėjo, jei aplinkybės kelia pavojų jo gyvybei, turėjo teisę, – širdgėlą liejo maltietis.

Jonas Mockus gyveno be elektros, neturėjo ir telefono.

– Mes su juo ryšio neturėjom, važiuodavom taip – rasim ar nerasim. Kartais jo nerasdavome, nes išeidavo į mišką šakų laužyti, tada maistą prie durų palikdavome. Bet matydavom šuniuką, pėdas sniege, tai žinojom, kad žmogus gyvas. Būtų bent vagonėlį Jonui atvežę arba jį išsivežę. Bet apsimetinėti, kad jis nesutinka, nereiktų. Jei ligonis taip sako ir palikti jį mirti – tai baisu, – stebėjosi Saulius.

Tauragės maltiečiai sriubą kas savaitę veža 60 senelių. Šiuo metu jau yra laukiančių eilėje lėkštės sriubos ir maisto produktų, pasak S.Oželio, anksčiau to nebūdavo.

– Su tarnybomis pastaraisiais metais jaučiu tokį švelniai tariant nesusikalbėjimą. Atrodo, nė vieno neįžeidžiau, su niekuo neturėjau jokio konflikto. Kai mes pranešame, kad prasta situacija su senjoru ir reikia valstybės tarnybų įsikišimo, tai nereaguoja. Mes bendradarbiaujame su Šeimos gerovės centru, socialinės darbuotojos skambina man ir jeigu tik turime laisvą vietą, visada pavežame jų globojamus senelius ar mamas su vaikais ir pinigų nesam paėmę už kurą. Mes padedame valstybės tarnyboms, o jie mums – nei šis, nei tas, – situaciją atskleidė žinomas maltietis.

Tikina, kad padėdavo

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pranešė, kad J.Mockaus kūnas sausio 8 d., apie 10 val., rastas namuose Griaužų kaime. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą vyro mirties priežasčiai nustatyti.

Paklausta, ar žmogus galėjo sušalti, policijos atstovė Lina Banienė atsakė, kad tai biologinė vyro mirtis, tikslią mirties priežastį aiškinsis ekspertai. Kol kas, kad vyras galėjo sušalti, faktas nenustatytas, kaip ir nenustatyta kriminalinių jo mirties aplinkybių.

Mažonų seniūnijos seniūnas Egidijus Jurgilas teigė, kad žinojo apie Griaužų kaime gyvenantį J.Mockų, ir tikina, kad vienišam vyrui seniūnija neatsisakydavo padėti.

– Mes jam praėjusią savaitę nuvežėme malkų, kad būtų šilta gyventi. Kaip jis jautėsi – mes ne medikai. Buvo socialinis darbuotojas iš savivaldybės nuvažiavęs, aš pats nevažinėjau, seniūnija dabar nebeturi socialinių darbuotojų. Socialinis darbuotojas nuvažiavęs siūlė jam į nakvynės namus, kai šalčiai, dar kažką, bet jis viską pasirašė, kad atsisako. Mes iš savo pusės nuvežėme malkų, ir pernai buvom nuvežę, jų dar buvo likę, šiemet vėl nuvežėm. Žinau, kad jis numirė, – kalbėjo seniūnas.