Lvovas paskendo tamsoje, tačiau į užsienį bėgti gyventojai neketina

Gruodžio pradžioje grįžęs į Lvovą pamačiau visiškai kitokią situaciją, nei kad buvo prieš mėnesį. Vakarų Ukrainos sostinė, nuo fronto linijos nutolusi beveik tūkstantį kilometrų, visą karo laiką gyveno gana ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo. Dabar neramu tapo ir čia.

Dingsta elektra

Tuo metu, kai arčiau fronto esančiuose miestuose buvo uždarytos dauguma parduotuvių ir kavinių, nes pats elementariausias dalykas – tiesiog eiti gatve tapo pavojingas gyvybei, Lvove po trumpos pertraukos ir toliau veikė visos įstaigos. Charkovo, Iziumo ar Mikolajevo gyventojams stumdantis ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvovo gyventojai smaguriavo kavinėse ir lankė teatrus bei muziejus.

Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvovą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto merą už tai, kad gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį šalies biudžetą. Lvovo nuopelnai šiame kare didžiuliai, tačiau kitokie nei pafrontės miestų. Lvovas iki šiol jau priėmė pusę milijono pabėgėlių, be to, per šį miestą į Ukrainą keliauja didžioji dalis humanitarinės ir karinės Vakarų pagalbos.

Eldorado Butrimo nuotrauka

Tačiau šiomis dienomis Lvovas praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą. Prarado, nes Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvove irgi ilgam ėmė pradingti šviesa, o kartu ir šildymas, ir vanduo, ir interneto ryšys. Jau kelias savaites Lvovo gyventojams elektra tiekiama tik du kartus per parą po keturias valandas. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojams pranešama, kuriose gatvėse ir namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama. Tačiau neretai po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar net savaitės. Tą vakarą, kai mašina atvykau į Lvovą, elektros nebuvo visame mieste.

Gali pašaukti į frontą

Važiuoti didmiesčio gatvėmis neveikiant šviesoforams ir praeiviams bei dviratininkams nedėvint atšvaitų nelengva. Šviesa mieste vakarais sklinda vien pro langus iš tų parduotuvių ir įstaigų, kurios turi įsigijusios dyzelinius generatorius. Mikrorajonuose tokių šviečiančių langų vienetai, mažuma ir miesto centre.

– Pagaliau ir mes, lvoviečiai, patiriame tai, ką seniai išgyvena pafrontės ir okupuotų vietovių gyventojai, – tarstelėjo bičiulis Lvovo žurnalistas Y.Ivanoshka.

Jis papasakojo, kad jo nuomojamame bute centrinis šildymas nebuvo dingęs, tačiau elektra įjungiama tik tada, kai jis yra darbe. Grįžęs į butą vaikinas neturi galimybės įsijungti televizoriaus ar pasinaudoti internetu. Niekam vertas tapo ir šaldytuvas, nes maistas jame greitai sugenda. Dingus elektrai nebevažiuoja troleibusai ir tramvajai, o autobusai tampa perpildyti ir stoja ne visose stotelėse.

– Jei namuose dings šildymas ir vanduo, nakvosiu redakcijoje miegmaišyje, redakcijos vadovai nupirko labai galingą generatorių, kuris jau dabar gelbsti dingus elektrai, – pasakojo Y.Ivanoshka.

Dingus elektrai Lvove veikia tik tos parduotuvės, kurios įsigijo dyzelinius generatorius. Eldorado Butrimo nuotrauka

Vaikinas nusiteikęs, kad bet kuriuo momentu gali būti pašauktas kovai į frontą. Jų redakcijoje dirba 20 moterų ir 8 vyrai, trys jų jau gavo kvietimus į karinį komisariatą. Vienam žurnalistui išvyka į frontą buvo laikinai atidėta dėl ligos, o kitiems dviem nurodyta lankyti mokymus ir ruoštis po mėnesio keliauti į frontą.

Fronte jau kovoja vienas redakcijos darbuotojas, prieš tris mėnesius į kariuomenę pasiprašęs savanoriu.

– Karo pradžioje sakė, kad žurnalistų neims į frontą, nes mūsų darbas irgi svarbus, tačiau, matyt, karių ėmė trūkti, nes labai daug žuvo ir buvo sužeisti, – svarstė bičiulis.

Paklaustas, ką mano apie Vakarų ekspertų tvirtinimus, kad elektrai visiškai pradingus ir užėjus dideliems šalčiams iš Ukrainos į užsienį patrauks apie 10 milijonų pabėgėlių, žurnalistas neigiamai papurtė galvą.

– Nesąmonė, tie, kas bijojo karo pasekmių, jau seniai išvyko, o mes, likusieji, ištversim viską, vieni kelsis pas gimines į kaimus, kiti įsigijo generatorius, treti glausis specialiose merijos įrengtose patalpose, kuriose yra ir šviesa, ir šildymas, – užgarantavo bičiulis žurnalistas.

„Mes to niekada nepamiršime“

Norėdamas įsitikinti bičiulio žodžių svarumu, kitą dieną nusprendžiau pakalbinti Lvovo centre esančio turgaus „Dobrobut“ pardavėjas. Pagalvojau – jos ištisas dienas bendrauja su pirkėjais, tad gerai žinos, kokios vietos žmonių nuotaikos.

Pokalbį su trimis prekeivėmis pradėjau turguje degant šviesai, tačiau po keleto minučių ji užgeso. Toliau su moterimis teko bendrauti įjungus žibintuvėlius.

– Jūs tikrai iš Lietuvos? Jei taip, noriu iš visos širdies padėkoti jūsų tautai už nenutrūkstančią paramą Ukrainai! Jūs su lenkais pirmieji atskubėjote padėti ir iki šiol esate ištikimiausi mūsų rėmėjai! – tvirtai pasakė žaislų pardavėja Zoriana Svoboda.

Nešildomame Lvovo teatre žiūrovai spektaklius žiūri su striukėmis. Eldorado Butrimo nuotrauka

Panašius padėkos žodžius netrukus ištarė ir jos draugės – gretimuose kioskuose kanceliarijos prekėmis ir spauda prekiaujanti Svetlana Urysia ir perukų pardavėja Kateryna Jaremchak. Moterys papasakojo, kad šešias pastarąsias dienas turguje nebuvo elektros, todėl darbą jos baigdavo dviem valandomis anksčiau, mat sutemus nebelikdavo pirkėjų.

– Blogiausia, kad namo grįžus nėra kaip sušilti, nes mano mikrorajone atjungtas centrinis šildymas, neturiu nei vandens, nei šviesos. Kadangi elektros pajėgumų visam miestui neužtenka, tai šviesa pakaitomis išjungiama vis kituose rajonuose. Man nepasisekė, nes šviesą išjungia tuo metu, kai grįžtu iš darbo, todėl ryte į turgų dažnai ateinu nervinga, bet mane apramina Svetlana, ji visus guodžia, ji – didžiulė optimistė, nors vienintelis Svetlanos sūnus kovoja fronte, – papasakojo K.Jaremchak.

Svetlana Urysia mane iš tikrųjų pasitiko plačiai šypsodamasi. Tačiau kai paklausiau, kaip fronte einasi jos sūnui, moteris surimtėjo ir prisipažino, kad labai dėl jo nerimauja, labai bijo, kad sūnui nieko blogo nenutiktų, dėl to net pasiligojo, geria vaistus širdžiai stiprinti ir raminamuosius, be kurių nebeužmiega.

– Mano Volodiai – 30 metų, dar 2014-aisiais jis pasiprašė savanoriu į frontą kovoti su Rusijos okupantais. Ir pykau, ir verkiau, ir maldavau to nedaryti, bet jis pasakė – mama, privalau, kitaip negaliu, ir išvyko, – pasakojo S.Urysia

Moteris spėja, kad sūnui įtaką galėjo padaryti giminaičių didžiavimasis seneliu, kuris net Sibiro konclageryje atsėdėjęs neslėpė savo patriotizmo. Volodia per devynerius metus kare patyrė šešias kontūzijas, bet pasveikęs visada grįžta į frontą.

– Man būtų ramiau, jei galėčiau su Volodia kasdien pabendrauti telefonu, bet jiems retkarčiais leidžiama tik žinutes parašyti, tad gaunu vien tokias trumpas – „Viskas gerai, myliu“, – apgailestavo mama.

Svetlana Urysia pasakojo, kad rotacinių atostogų grįžę kariai yra labai pavargę nuo ilgų kovų, tačiau po kelių dienų jie sukandę dantis vėl veržiasi toliau vaduoti savo šalį.

– Iki karo neretai turguje pakalbėdavome, kad Ukrainos vyrai truputį pritingintys, nes nesugeba aprūpinti savo šeimų ir moterys priverstos važinėti į Lenkiją uždarbiauti, bet dabar pamatėme, kad mūsų vyrai yra bebaimiai supermenai ir mes jais nepaprastai didžiuojamės, – tvirtino pardavėja.

Svetlana paprašė netikėti tvirtinimais, kad daugybė ukrainiečių šią žiemą bėgs iš šalies, moteris mano, kad tokių bus vienetai. Moterys esą tikrai niekur nebėgs, nes yra pasiilgusios fronte kovojančių vyrų ir vaikų, ir laukia jų grįžtančių bent trumpam poilsiui iš fronto, kad savo rūpesčiu ir meile juos sušildytų ir suteiktų stiprybės toliau kovoti.

– Jums, lietuviai, noriu pasakyti viena – neduok, Dieve, niekam būti mūsų vietoje, karas yra baisus dalykas. Tačiau tas negandas išgyvendami mes pamatėme, kad jūs kartu su lenkais esate geriausi mūsų draugai, pirmi atskubėję pagelbėti ir labiausiai padedantys. Mes to niekada nepamiršime, – atsisveikindama pasakė S.Urysia.

Parengė Eldoradas Butrimas

Projektas „Ties riba“