Maltietis Saulius Oželis: „Labai faina kitiems padėti“

Įsuko geradarystės verpetas

Į redakciją Saulius Oželis atskubėjo vos ištaikęs laisvesnę minutę, mat jo laikas tiksliai sustyguotas. Apie save nedaugžodžiavo ir kuklindamasis teigė, kad ne jis maltiečių skyriaus centrinė figūra ir svarūs pasiekimai ne jo vieno nuopelnai. Tačiau apie žmonių geraširdiškumą, savanorių darbą, tikslus, planus ir svajones jis pasakojo atvirai ir džiaugsmingai, išreikšdamas begalinį tikėjimą šio darbo svarba. Dėmesingai pristatė brangiausius žmones – savo šeimą:

– Dukra Danutė – Veterinarijos akademijos studentė, sūnus Matas, baigęs aukštuosius inovatyvių technologijų mokslus, gyvena ir dirba Vilniuje, žmona Renata – socialinė pedagogė „Aušros“ progimnazijoje, sesuo Lina – savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė.

Likimo užgaida ponas Saulius maltiečiu tapo ne iš karto. Baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą dirbo vyriausiuoju inžinieriumi įstaigose, savivaldybėje – statybos inžinieriumi, vėliau kurį laiką mokytojavo. Pasak jo, savanorystė į gyvenimą atėjo visai nelauktai: iki tol maltiečių veikla merdėjo ir apsiribojo vaikiškų darbužėlių labdara, kuriai vadovavo 80-metė moteris. Dėl neproduktyvaus funkcionavimo net ketinta atimti visuomenines patalpas, kurių daugelis aktyviai geidė. Paprašytas pagalbos S.Oželis sukvietė žmones, įformino veiklą, parašė programą. Manė, kad to pakaks, tačiau maltiečių vyresnybė Vilniuje pareikalavo ataskaitų apie nuveiktus darbus. Štai tada jį ir įsuko geradarystės verpetas visu smarkumu.

– Tikslas buvo, kad skyrius pradėtų veikti, o paskui pajutau įdomų jausmą, kad labai faina kitiems padėti, kad nebenoriu trauktis, ėmiau dirbti ne dėl to, kad reikia, o kad žmonėms geriau būtų, – emocingai kalbėjo pašnekovas. – Iš pradžių rūpinomės dvidešimčia senjorų pagal pirmąją programą „Maistas ant ratų“, vėliau įkūrėme vaikų dienos centrą, sustiprinome materialinę bazę, plečiame paslaugų spektrą. Visų vietinių visuomeninių organizacijų labdaringą veiklą sudėjus, jas mes gerokai lenkiame. Mus renkasi kaip pavyzdį: „Maisto bankui“ prireikus reportažui pasirinkti vaikų dienos centrą Lietuvos mastu, pirmenybė buvo skirta mūsiškiam centrui. Tai rodo, kad mus pastebėjo ir įvertino. Dabar mūsų tikslas – pagal veiklos įvertinimą patekti į Lietuvos geriausiųjų dešimtuką.

Įrengs maltiečių biurą

Maltietis Saulius pasakojo, kad per mėnesį išdalija apie 500 litrų sriubos. Tačiau tie skaičiai popieriuje netikslūs, mat ir patys savanoriai verda sriubą, todėl šią sumą reikėtų padvigubinti. Per mėnesį išvežiojant maistą įveikiami 2000 kilometrų. Maisto produktų per mėnesį išdalijama apie dvi tonas, gaunamas iš „Maisto banko“. Jei šiuos skaičius padaugintume iš dvylikos, nes dirbama apskritus metus, sumos būtų įspūdingos.

– Tauragės skyriaus maltiečių grupėje yra 15 nuolatinių savanorių, keturi jų daug dirba savaitgaliais, sesuo Lina rūpinasi projektine veikla. Pavyzdžiui, policijos pareigūnė Judita Sadauskytė dažnai po darbo skuba neatlygintinai dirbti. Visą parą dirbu tik aš, nes galiu sau tai leisti, prireikus galiu atskubėti bet kada ir bet kur. Išvežioju sriubą, vaikų dienos centre kasdien sukuosi, – dalykiškai kalbėjo S.Oželis. – Apie 70 senjorų vaišiname sriuba, apie šimtą senolių sulaukia maisto produktų paketų. Vis labiau praktikuojame senelių ir neįgaliųjų pavežėjimą į įstaigas, bažnyčią.

Tauragės maltiečiai dėkingi daugeliui vietinių viešojo maitinimo įstaigų ir kavinių, labdarai virusių sriubą. Daug metų jiems padėjo Gražina Stulgienė, šį mėnesį seneliams verda „Požerūnų malūnas“. Maltiečiai tik pristato reikiamus produktus sriubai, už išvirimą mokėti nereikia. Svarbiausia, kad sriuba būtų su mėsa ir labai tiršta, primenanti košę. Juk seneliai gali patys prasiskiesti sriubą, o nuvežus vandenį jiems jokios naudos. Iš Lietuvoje veikiančių maltiečių skyrių tik Tauragėje verdama sriuba yra pigiausia. Tuo Saulius labai džiaugiasi:

– Gana sunki buvo pradžia. Dabar taip viskas susistygavę, tokia harmonija, savanoriai aktyvūs, normalus finansavimas, tik laiko trūksta. Filmuką, kai pas senelius Senjorų dienos proga važiuojame motociklu, parodė net Romoje ir pateikė kaip pavyzdį. Tuomet, kai pasaulis sužinojo apie Tauragės maltiečių grupę, mums skyrė naują lengvąjį automobilį. Jau pusmetį džiaugiamės ir devynių vietų autobusiuku.

Į tai ėjau visą laiką, visuomet norėjau padėti žmonėms. Tik prieš tai ne tuo keliu ėjau – lipau per langą, kai buvo atviros durys. Dabar suradau save ir gyvenu džiaugsme.

Saulius Oželis

S.Oželis viltingai kalbėjo ir apie ateities planus. Norėtų įgyvendinti dienos centro vaikų svajonę turiningai leisti savaitgalius vykstant į teatrą ar kitur, siekia sustiprinti pavežėjimo paslaugą neįgaliesiems, beveik pasiruošė teikti skalbimo paslaugą seneliams. „Aušros“ mokyklos rūsyje įrengė vaikams dainavimo klasę, ten, keisdami dangą, rengia važinėjimo skuteriais trasą. Jo paties didžiulė svajonė – kad Tauragės maltiečiai įsigytų ar pastatytų orius senelių namus, o šalia – vaikų dienos centrą. Jis tiki, kad šią maltietišką pasaką kas nors įgyvendins. Neseniai aukcione S.Oželis savo lėšomis įsigijo Jūros gatvėje buvusias meteorologinės stoties patalpas ir ketina ten įrengti Tauragės maltiečių skyriaus biurą. Saulius tarstelėjo, kad palengva ieško sau pamainos, nes sulaukus penkiasdešimties tabaluotis po miestą nebesinori, tam reiktų jaunesnio žmogaus.

Gerus darbus viešinti būtina

S.Oželis džiaugsmingai pasakojo, kad jų skyrius iš vietinių tauragiškių gauna finansinės paramos. Pastebėjo, kad dažniausiai aukoja tie, kurie patys sunkiau galą su galu suduria. Jis dėkingas Jovarų pagrindinės mokyklos ir „Šaltinio“ progimnazijos moksleiviams, kurie daug metų dalyvauja akcijoje „Maltiečių sriuba“, renka mokykloje lėšas ir perveda į maltiečių sąskaitą. Yra ir dosnių verslininkų. Pavyzdžiui, „Mėsos taškas“ dažnai paaukoja produktų. Mums kalbantis S.Oželiui paskambino verslininkas, siūlydamas pasiimti dvi paletes užšaldytų picų. Ponas Saulius nepritaria stereotipiniam požiūriui:

– Dažnai mus paauklėja, kad darydami gerus darbus neskalambytume. O kodėl tai reikia slėpti? Aš ne kartą skaičiau Naująjį testamentą. Juk Jono evangelijoje aiškiai parašyta, jog tik niekšai eina į tamsą, kad jų blogi darbai neišaiškėtų. O gerus darbus darantys tegul eina į šviesą ir nieko nebijo, nes eina kartu su Dievu. Tą sužinojęs, teigiu, kad pats Kristus sakė – jei darai gera norėdamas pasirodyti, tai neskalambyk varpais, bet jei darai gera dėl to, kad taip nori, privalai visiems apie tai sakyti. Kad sužinotų kiti ir užsikrėstų geradarystės pavyzdžiu.