Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Darbo vizito Tauragėje metu Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda vis pasinerdavo į prisiminimus: autobusų stotis, iš kurios keliaudavo į Būdviečių kaimą pas senelius, siurprizą padaręs pusbrolis Alvydas, su kuriuo paskutinį sykį matėsi tik artimųjų laidotuvėse, ausiai maloni tauragietiška tarmė. Išskirtinio interviu „Tauragės kurjerį“ Prezidentas pakvietė į „Holivudą“ Prezidento gatvėje.
– Ar galite pasidalinti pirmaisiais savo prisiminimais, susijusiais su Taurage?
– Kai buvau 8-erių metų, kiekvieną vasarą tėvukai per atostogas stengdavosi pakeliauti po tuometinę Sovietų sąjungą, išvažiuodavo į kitus miestus, o mes, vaikai, būdavome surenkami Būdviečiuose. Būdviečiai – mano senelių kaimas. Čia gyveno tėčio tėvai. Praleisdavom nei daug, nei mažai – kokius du mėnesius vasarą.
– Sakėte, kad pas senelius važiuodavote autobusu iš Tauragės autobusų stoties.
– Taip. Kartais atvažiuodavau pas dėdes į Tauragę, o tada sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į Būdviečius. Tas kelias tuo metu dar neasfaltuotas buvo. Tikrai prisimenu, kad neasfaltuotas buvo nuo Būdviečių iki Žygaičių ir nuo Žygaičių iki Vainuto.
– Mokėjote kalbėti tauragietiškai?
– Žinokit, aš tarmės nepagavau. Tik atskirus žodžius iš močiutės žodyno: rūgštelyčiau – kai susinervinusi kažką pasakyti norėdavo, arba nu jūs, judošiai, vėl pridirbot munei, bet čia turbūt daugiau žemaitiškai negu tauragietiškai. Tauragiškiai turi savo šneką. Bulbynę prisimenu, kurią močiutė virdavo.
Roberto Dačkaus nuotrauka
– Gal ir Kalėdoms grįždavote į Tauragę?
– Kalėdų kaime aš neprisimenu. Prisimenu, kad senelius pasikviesdavo tėvai Naujiesiems metams į namus, į Klaipėdą. Tauragėje mes būdavom kiekvieną vasarą. Svarbiausia – visas atostogų kaifas – susirinkdavo pusbroliai ir pusseserės, ir visi panašaus amžiaus. Tie, kurie vyresni, su mumis mažiau bendraudavo. Jiems būdavo reikalų visokiausių.
– Ką veikdavote pas senelius kaime? Maudynės?
– Maudynės tai čia elementaru. Atsimenu, ragatkes darydavome. Kai tik nuvažiuodavau, pirmiausia pasidarydavau ragatkę ir šaudydavom kur tik pakliūdavo. Senolius pykdavo. Ragatkes galima buvo pasidaryti su tokiu odos lopinėliu ir šaudyti akmenimis, bet mes darydavom tokius špuntikus iš vielos aliuminės. Tai dėl šių senolius labai pykdavo ir bardavo mus, kad galim karves sužaloti. Jos, prarijusios mūsų žaislus, galėdavo turėti rimtų problemų.
– Kaimas be kaimiškų darbų sunkiai įsivaizduojamas. Šienapjūtė. Jums tai nesvetima?
– Absoliučiai nesvetima. Man kaimo darbai labai patikdavo, buvau toks darbštuolis. Norėdamas pasirodyti, koks aš stiprus, užsiversdavau kupetą šieno, už save didesnę, ant šakių. Iškeldavau ir virsdavau. Močiutė labai juokdavosi. Man patikdavo užsikabarojus ant šieno vežimo grįžti į namus. Ir miegoti būdavo smagu ant šieno. Aišku, vabalai mus ėsdavo. Bet geras, saldus miegas būdavo.
– O dabar dar daug giminių Tauragėje likę?
– Alvydas, Vytukas – kito dėdės sūnus. Pusseserė Remigija. Kita pusseserė seniai išvažiavusi ir gyvena Amerikoje, dar Algiukas Rokaitis likęs. Tėvo sesers sūnus.
– Tikriausiai su pusbroliais senokai matėtės, nes puolėt vienas kitam į glėbį autobusų stotyje.
– Su Alvydu matėmės liūdna proga, per laidotuves prieš keletą mėnesių, bet visada miela pamatyti savo pusbrolį net jeigu keletą savaičių nepasimatai. Apsikabini, pasisveikini. Su Alvydu labai daug tų mūsų bendrų vaikystės vasarų prabėgo. Esam panašaus amžiaus. Pats tas mano vaikystės draugas, su kuriuo reikalus tvarkydavome. Gerai prisimenu, kai pasiėmę senoliaus vežimą ant dviejų ratų metalinių padarydavome tokią būdą ant viršaus ir teikdavome viešojo transporto paslaugą. Aš imdavau vietoj bilietų trauklapius ir veždavau savo pusbrolius įsisodinęs. Algirdas buvo jaunesnis, jis lengvesnis. Sukišdavau juos į tą vežimą ir veždavau keliu į Pasmalkį. Karšta kaip pragare, o būda apdengta polietileno plėvele ir jie ten sukišti. Bet jie važiuoja patenkinti, o aš – traukiamoji jėga. Praėjus daugeliui metų įlindęs į pašiūrę radau tą tačką. Taip miela buvo prisiminti vaikystę.
Roberto Dačkaus nuotrauka
– O dar liko kažkas iš jūsų vaikystės vasaros namų?
– Ūkiniai pastatai likę. Troba tai jau visai susmegusi. Man atrodo, kad troba buvo statyta sukilimo metu 1863 metais. Ten mes susitinkame kartą per metus giminės suvažiavime. Susitinkame senelių mirties metinių proga, dažniausiai liepos mėnesį. Paskutinius dvejus metus praleidau susitikimą, bet tikrai dėl labai rimtų priežasčių. Buvo užsienio vizitai, pernai Indijos viceprezidentas lankėsi Lietuvoje būtent tuo metu. Niekaip negalėjau sudalyvauti.
– Nesako šeimyna, na va, Gitanai, į prezidentus išėjai…
– Nesako. Jie supranta, aš tikrai paaiškinu priežastis. Nemanau, kad jie kada nors turėjo progos manimi abejoti. Niekada nebuvau pasikėlęs ir niekada nieko iš savęs nestačiau.
– Šiandien jau kitomis akimis žiūrite į Tauragę. Kokia ji dabar?
– Matau besikeičiančią Tauragę ir besikeičiančią į gerąją pusę. Manau, kad tikrai turit veiklų merą. Ankstesnis meras, su juo taip pat buvome neblogai pažįstami, irgi norėjo miestui padaryti nemažai. Matau parduotuvėles, paslaugų įmonėles. Vadinasi, žmonės turi už ką susimokėti, matau pramonės parką, matau Vilkyškių pieninę, dar vieną kitą investuotoją, atėjusį čia, į Tauragę, ir tai labai svarbu, nes tai duoda žmonėms darbo. O tada žmonės turi mažiau pagrindo dirbti pusiau šešėliniame sektoriuje.
– Esate girdėjęs apie jau beveik tauragietišką terminą prancūziniai? Ką manote apie šį verslą?
– Tie žmonės jau pradeda galvoti apie savo pensiją, apie socialines garantijas ir matau besikeičiantį jų mąstymą. Yra galvojančių, kad geriau uždirbtus pinigus nuslėpti, nemokėti mokesčių, pasilikti pinigų kapšą senatvei ir iš jo gyventi. Aš to nepateisinu, tai netoleruotina, bet tai įrodo, kad socialinio draudimo sistemoje turime padirbėti ir pagalvoti, kad žmonės turėtų paskatų neslėpti mokesčių ir mokėti juos valstybei.
Roberto Dačkaus nuotrauka
– Prisimenu, kai dar dirbote banke, perpiet dažnai matydavau jus vaikštinėjantį Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Kaip jūsų įpročiai ir gyvenimas apsivertė tapus šalies vadovu?
– Jis kitoks. Jeigu labai norėčiau, galėčiau pėsčias eiti į darbą, bet jau nebegaliu vaikščioti taip, kaip mėgdavau anksčiau. Paskui mane eina mažiausiai keturi vyrai ir atkreipiu kitų žmonių dėmesį. Tai nėra problema, ačiū Dievui, akmenimis dar niekas nemėto, bet privatumo jau nebeturiu. O privatumas ir buvo tas malonumas. Išeini sau po miestą pabraidyti, prasiblaškyti, papietauti. Bandau ieškoti kitų alternatyvų. Vakarais važinėju dviračiu. Visiškai neseniai atradau šitą aistrą ir dabar ji jau nepaleidžia manęs.
– O sodo, namų ūkio darbai? Liko laiko jiems?
– Tiesiog jau ir fizinių jėgų jiems nebeturėčiau. Turi būti kažkoks laisvalaikis. Mano šeštadieniai ir sekmadieniai dažnai būna užimti. Kartais tenka savaitgalį praleisti kokiam Briuselyje. Toks ritmas laisvalaikio minutes padaro labai brangias ir tada jau stengiuosi jas išnaudoti poilsiui arba aktyviam poilsiui. Iki tapdamas prezidentu, sodo darbus visada dirbau pats, bet dabar vejos priežiūros darbus turiu atiduoti profesionalams.
– Jūs visada turėjote karjeros siekių, o štai pirmosios šalies ponios gyvenimas pasikeitė per dieną.
– Būsiu atviras. Ji ištekėjo už vyro, kuris visada turėjo tam tikrų ambicijų. Anksčiau mažiausiai galvojau apie ėjimą į politiką ar prezidentūrą, norėjau būti geras savo srities žinovas, skaičiau labai daug profesinės literatūros, rašiau disertaciją. Atsimenu mūsų vieną pokalbį. Palangoje vaikščiodamas pakrante Dianai pasakojau apie politekonominę konkrečiojo ir abstrakčiojo darbo sąvoką, o ji būdama daugiau techninės profesijos atstovė susidomėjusi klausėsi. Gal ne tiek turinio, o mano aistringo pasakojimo apie žiauriai neįdomų dalyką. Tąkart ji įvertino, kad aš nesu abejingas profesijai, kurią pasirinkau. Kai pasakiau apie politiką, negaliu pasakyti, kad žmona buvo sužavėta. Ji iškart pagalvojo, kokią tai įtaką turės šeimai. Ne tiek jai, kiek dukroms.
– Ar dukros pyksta dėl jūsų sprendimo?
– Nepyksta. Jos iš pat pradžių pasakė, kad nenori visame šitame būti ir mes turime pasirūpinti, kad jos būtų patrauktos nuo politikos. Aš gerbiu mūsų žurnalistus už tai, kad jie laikosi susitarimo dėl dukrų asmeninio gyvenimo.
– Ar prezidento postas nesunaikino jūsų šeimos tradicijų, kai dukros grįžta į namus?
– Va dabar tai nutinka labai retai. Viena mano dukra labai toli ir jai būtų nepaprastai sudėtinga grįžti dėl įvairių priežasčių, o kita parvyksta kartkartėmis, bet aš norėčiau, kad ji parvyktų dažniau. Per laiką susiformavo tokia tradicija – grįžus dukroms visada einame vakarieniauti į tą patį portugališką restoraną Vilniuje, prie Aušros vartų.
– Tas banalusis klausimas – jei galėtumėte atsukti laiką, keistumėte savo sprendimus?
– Daryčiau viską tą patį visą savo gyvenimą. Nesigailiu nė vieno žingsnio.
– Kas geriausias jūsų patarėjas?
– Žmona.
– O su mama dažnai tardavotės?
– Taip, mama tikrai būtų nepritarusi mano sprendimui ir turbūt gulusis ant bėgių, kad nekandidatuočiau. Ji labai buvo jautri visiems su politika susijusiems dalykams. Bet galutiniame rezultate būtų gerbusi tą sprendimą, kurį aš pasirinkau, nes aš pasirinkau jį pats. Tėvukas šiek tiek kitoks. Jam gal net įdomiau dalyvauti viešajame gyvenime, jam įdomios visos laidos, jis visas žinias žiūri ir peržiūri po tris kartus per vakarą, net jeigu jos kartojasi. Aš pasijuokiu, kad jis mintinai išmoksta, ką išgirsta.
– Ar tėtis nesielvartauja dėl replikų, kurių sulaukiate dėl jūsų darbo vertinimo?
– Pergyvena, bet dabar žiūri kitom akim. Jau supranta, dėl ko kalbos vyksta. Aš jam paaiškinu, kad nekreiptų dėmesio, kad taip turi būti. Kalbos – neišvengiama mūsų darbo dalis ir jis jau gerokai ramiau į viską reaguoja.
– O kaip reaguojate į tą nuolat skambantį jūsų apibūdinimą – prezidentas tiesiog aukštas ir gražus?
– Reaguoju tik kaip į komplimentą. Jei sakytų atvirkščiai, galėčiau reaguoti kažkaip kitaip. Žinau, kad darau teisingai. Žinau, kad daliai žmonių tai nepatinka, kad jie visada ieškos naratyvų ir kai supranti žaidimo taisykles ir kai kurių žmonių suinteresuotumą, tiesiog į viską reaguoji gerokai ramiau.
– Visuomenė kalba, kad politika purvinas reikalas. Prezidentas turi visa tai sugerti ir priimti tinkamą sprendimą. Kaip atrinkti pelus nuo grūdų?
– Pasakymas, kad tai purvina, gal šiek tiek supaprastintas vaizdinys. Tu gali būti politikoje ir neišsipurvinti, gali apeiti tas purvo mases, gali paslysti ir išsipurvinti. Gali net pats tapti purvo šaltiniu. Viskas priklauso nuo tavo moralinių pasirinkimų. Kadangi mano moraliniai principai susiformavo gerokai anksčiau, manau, kad galiu gana gerai balansuoti ieškodamas sprendimų. Galima pasiekti doro ir teisingo sprendimo, naudingo tik Lietuvai ir niekam daugiau netarnauti. Tai labai sunku, nes yra daug pagundų padaryti kažkokį kompromisą, tada geriau tave atspindės viešojoje erdvėje, kažkokiame laikraštyje, portale. Tik reikia padaryti šiokį tokį reveransą arba kažką naudingo, už ką būtų atsilyginta. Bet geriau miegoti ramiai. Ramus miegas svarbus sveikatai.
– Vizito Tauragėje metu susitikote ir su Tauragės senjorais. Ar jie išsakė problemas, apie kurias jūs dar nežinojote?
– Problemos, būdingos Dzūkijoje ar Suvalkijoje, būdingos ir čia. Pirmiausia tai mažos pensijos, atskirtis. Yra ir laisvalaikio praleidimo problemų. Jie patys buriasi į įvairias organizacijas. Šiandien išgirdau apie naują tauragiškių bendruomenę „Pasibuvimas“. Mes pastebėjome, kad Tauragėje vidutinė senatvės pensija gerokai mažesnė negu šalies vidurkis, bet ta problema atsiranda dėl trūkstamo darbo stažo. Todėl būtina didinti patį bendrąjį pensijos lygį, kad šiaip ne taip senjorai būtų atitolinti nuo absoliutaus skurdo. Lenkiu galvą prieš Trečiojo amžiaus universitetą ir skatinu savo tėvuką prisijungti prie tos veiklos. Tokius klausimus mes aptarėme, grįšiu į Vilnių ir žiūrėsime, ką dar galime padaryti, kad 2021 metais pensijos pasikeistų.
– Jeigu tikėtume nuomonės formuotojais socialiniuose tinkluose, tai per karantiną Lietuvos prezidentas buvo nuolatinėje saviizoliacijoje. Kokia jūsų pozicija dėl pandemijos?
– Mums teks priprasti prie tokio režimo. Nuolat turėsime gyventi šalia šito viruso, kol neturime vakcinos. Uždaryti ekonomikos, kaip padarėme per pirmąjį etapą, nebegalime. Tiesiog reikės tikslingais selektyviais metodais kovoti su židiniais. Labai svarbu, kad būtų atsekamumas, kad būtų laikomasi pačių aukščiausių apsaugos standartų. Negalime atsipalaiduoti. Suprantu, kaip žmonės jaučiasi, kai tai tęsiasi ir dar nematyti pabaigos. Kviečiu laikytis elementarių saugumo priemonių, kurios leistų mums negyventi prie parako statinės. Lietuva kol kas yra tarp bene geriausiai pasirengusių ir suvaldžiusių tiek medicinines, tiek ekonomines pandemijos pasekmes.
– Jūsų palinkėjimas Tauragei ir tauragiškiams.
– Pirmiausia laikau tauragiškius savo krašto žmonėmis. Yra emocinis gyvas ryšys. Tauragės žmonės man yra savotiškai kaip ir kraštiečiai, linkiu, kad tauragiškiai neprarastų tauragietiško optimizmo, gyvybingumo, išradingumo ir kad toliau kurtų gražią Tauragę. Po truputį, nedideliais žingsniais eikite į priekį.
Kalbėjosi Violeta Karaliūnaitė
