fbpx

Ūkininkai prieš valstiečius, arba pavojingas susidvejinimas

Dalintis:

Nebepamenu tokio meto, kai Lietuvoje per savaitę būtų vykę tiek daug įvairiausių protestų: nuo mokytojų ir universitetų bendruomenių iki vežėjų bei žemdirbių. Mokytojai visuomenę jau senokai įpratino prie streikų ir kovos už savo būvį. Praėjusių metų Švietimo ministerijos užėmimas bei premjero Sauliaus Skvernelio nėrimas į krūmus drąsiai galėjo būti nominuotas gauti metų prizą „veiksmo“, „pabėgimo“, net „psichologinės melodramos (Rokas ex machina)“ kategorijose.

Mokytojų raminti tuomet buvo pasiųstas Susisiekimo ministerijoje laiko sukiojimo problemas sprendęs Rokas Masiulis. Nuramino, pažadėjo (nors jokių galių pažadų laikytis neturėjo), auditą užsakė, bet… pažadai pažadais ir liko, o mokytojai, pamatę naujo biudžeto skaičius, suprato, kad ir vėl yra kvailio vietoje, todėl įspėjamąjį streiką surengė.

Ir vėl juos ramina, ir vėl parašai po susitarimu dėliojami, tik nelabai suprasi: kas, kaip ir po kuo autografus raito?

Prieš metus Vyriausybė ir verslą vienijančios organizacijos iškilmingai pasirašė aktą, kuriuo buvo pažadėta kelerius metus mokestinės aplinkos nekeisti…

Universitetų akcijos signalizuoja, kad peržengta riba: dėstytojai visuomet laikėsi pozicijos, kad dar kiek pakentės, kad valdžia susipras, kad diskusijose gimsta supratimas, deja…

Koks Rokas juos nuramins? Atrodo, kad Vyriausybė nesupranta aukštojo mokslo ir mokslo plačiąja prasme vaidmens valstybės raidai.

Universitetus ir mokslininkus norima matuoti politikų sukurta naudos ir sąnaudų liniuote, kurioje yra tik viena kokybės žyma: kiek verslui naudinga jų veikla. Regis, dėl tokio požiūrio gimė ir kita po Lietuvą klaidžiojanti kryptelėjusi idėja: esą reikėtų daugiau jaunimo amatų mokyti, taip visiems bus geriau ir netrukus pasieksime Gerovės valstybės prieangį.

O man atrodo, kad XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje pigios kvalifikuotos darbo jėgos vizija ne naftalinu, o prastus universitetus baigusių „vizionierių“ papelijusių smegenėlių tvaiku trenkia. Apie tai derėtų pagalvoti ir vilkikus į Vilniaus centrą išvariusiai Linavai. Viešojoje erdvėje net smulkieji vežėjai, kuriems bankrotais gresia atlyginimų vairuotojams sąlygų keitimas, užuojautos nesulaukė. Nesugebėjo suprantamai išdėstyti, kaip dera priverstinis konkurencingumo mažinimas su socialine atsakomybe.

Keistokai pasirodė ūkininkai. Savo ariamuose laukuose šalia greitkelių žalius kryžius statė. Suprantama: kryždirbystė tikrai yra kiekvieno lietuvio užslėptas polinkis prisidėti prie liaudies meno. Truputį neramu dėl spalvos pasirinkimo, lyg būtų aliuzija į valdančiuosius. Nenustebčiau, kad dėl tų žalių kryžių Agnė Širinskienė nusprendė racionaliai perskirstyti vadovybės apsaugos prioritetus ir ją iš Seimo pirmininko atimti. Jis nebėra tikrasis žalias valstietis, todėl labiau saugoti reikia Ramūną, ypač kai žvilgančiais traktoriais ūkininkai apie save miestuose priminė.

Lietuva lyg ir turėjo išsigąsti, bet čia su Linava sąskambių yra – visuomenė nebetiki, kad ūkininkai vargsta, todėl supranta, jog traktoriai burzgė apginti Ramūną Karbauskį nuo netikusių išpuolių mažinti lengvatas žemdirbiams.

Banalu. Kita vertus, tai buvo pavojinga akcija joje dalyvavusiems: nes lyg ir vaidini, bet kartu ir prieš saviškius techniką užkuri.

Štai Tauragės rajono taryboje valdančiojoje daugumoje sėdi trys ūkininkai žalieji valstiečiai. Kiek girdėjau, vienas jų dalyvavo traktorių mitinge ir valdžiai grūmojo, bet paskui nuoširdžiai šypsojosi savo partietei Seimo narei Aušrinei Norkienei ir jos darbus (apsilankymus kaimo sueigose) gyrė. Jei aplinkybių verčiamas taip elgėsi, galima suprasti, bet neramu, kad aplinkybės verčia asmenybę susidvejinti.

Dalintis:

Palikite komentarą