Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio apsilankymas Lietuvoje dar kartą atskleidė, kad apie šios šalies geopolitinius tikslus žinome mažai.
Po Maidano, prasidėjusio 2013 metais, ukrainiečių siekis integruotis į Europos Sąjungą bei NATO nebekelia abejonių. Nuostatos, kad reikia siekti euroatlantinės integracijos, netgi buvo įrašytos į Ukrainos Konstituciją, taip įpareigodamos visus politikus „nemesti kelio dėl takelio“ bei siekti žengti Vakarų link.
Visgi realybė turi kur kas daugiau atspalvių. Triuškinamai rinkimus laimėjęs ir tris ketvirtadalius balsų surinkęs Zelenskis neslepia siekio ir toliau integruotis į ES bei NATO. Tiesa, pagrindiniu tikslu – ypatingai trumpojo laikotarpio perspektyvoje – jis laiko karo situacijos Donbase sprendimą. O tam reikalingas glaudus dialogas ne tik su Vokietija ir Prancūzija, bet ir su Rusija.
Todėl gruodžio 9 dieną Zelenskis vyks į Paryžių, kur po ilgokos pertraukos planuojamas vadinamasis „Normandijos ketverto“ susitikimas. Jam šeimininkaus Emanuelis Macronas, o greta Zelenskio bus ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. Tikimasi, jog bus padarytas proveržis, tačiau koks konkrečiai – atsakyti negali niekas. To Vilniuje neatskleidė ir Zelenskis. Prezidentas, klausiamas šia tema, buvo itin atsargus, abstraktus ir paliko plačią terpę nuogąstavimams.
Rusija jau seniai siekia Donbase surengti rinkimus, kuriuos laimėjusios politinės jėgos padėtų regionui reintegruotis į Ukrainą. Bet Kijeve puikiai suprantama, kad rinkimai negali įvykti dabartinėmis sąlygomis, kuomet Donbase šeimininkauja Rusijos remiamos sukarintos grupuotės, pasienio ruožas tarp Ukrainos ir Rusijos yra nekontroliuojamas, o apie rinkiminę kampaniją, kurioje ukrainietiškos politinės jėgos turėtų galimybių konkuruoti su vietos separatistais, neverta net kalbėti.
Baiminasi, kad Ukraina, progreso vardan, gali būti linkusi derybose su Rusija jau šį gruodį nusileisti per daug. Pavyzdžiui, Kremlius norėtų, jog Kijevas bent jau kalbėtųsi tiesiogiai su vadinamaisiais Donbaso ir Luhansko vietos lyderiais. Ukrainos valdžia, savaime suprantama, iki šiol nenorėjo to daryti, nes teritorijas laiko okupuotomis, o vietos „pareigūnus“ – apsišaukėliais, priklausomais nuo Rusijos. Ilgainiui tokios derybos, jei jos prasidėtų, galėtų privesti prie situacijos, kad Donbaso ir Luhansko „pareigūnai“ taptų teisėtais atstovais, galinčiais svarstyti reintegracijos į Ukrainą klausimą; o tuo pačiu sukurti „inkarą“ likusiai šalies teritorijai ir jos siekiams suartėti su Vakarais.
Be to, kils ir elementarūs piniginiai klausimai. Karo nuniokotas Donbasas reikalaus mažiausiai kelias dešimtis milijardų sieksiančių investicijų vien tam, kad atkurtų sugriautą infrastruktūrą, užtikrintų elementarių paslaugų tiekimą. Kas už tai mokės? Kol kas signalizuojama, jog be Ukrainos ir jos mokesčių mokėtojų norinčiųjų prisiimti atsakomybę nėra.
Tad Zelenskiui kyla milžiniškos dilemos, kurias tenka spręsti neturint iš esmės jokios politinės ar diplomatinės patirties. Kol kas Ukraina nekrypsta iš pastaraisiais metais įprasto provakarietiško kurso, o tą įrodo ir gynybos bei saugumo biudžetas 2020 metams, kuris ir vėl bus rekordinis (Ukraina išleis apie 10 mlrd. JAV dolerių savo saugumui užtikrinti, o tai yra daugiau nei penktadalis visų šalies biudžeto išlaidų). Bet manevravimas tarptautiniuose susitarimuose yra kita užduotis, kurioje prireiks ne tik apsukrumo, bet ir principingumo.
